„O gal tik aš taip įsivaizdavau lojalumą?“, – svarstė L.K.Moore.
Moteris sakė: „Nepamenu tikslios savo vaikystės akimirkos, kuri išmokė mane taip uoliai tylėti.“ Būdama vyriausia iš penkių vaikų, ji dar vaikystėje prisiėmė daug atsakomybių. Ji jautė spaudimą būti vaiku, kuris niekada ir niekam nekelia jokių nemalonumų.
Moters teigimu, iš vidurio Amerikos kilę žmonės nėra laikomi karštagalviais, kurie aiškiai parodo, ką jaučia. Jie tylą suvokia kaip savaime suprantamą dalyką. Pasak jos, iš šio regiono kilę vaikai yra mokomi niekada neparodyti, kad jiems yra sunku: „Taip yra. Mes tokie. Mes egzistuojame. Mes susitaikome su sunkumais. Mes apie tai nekalbame.“
L.K.Moore tvirtina, kad apie save kalbantys asmenys jos krašte yra laikomi tuščiagarbiais. Čia vyrauja įsitikinimas, kad žmonės neturėtų kalbėti apie asmeninius reikalus. Jei kas nors skundžiasi, kad jų poreikiai yra nepatenkinti, jiems paprasčiausiai atkertama, jog su tuo susiduria visi, o kalbėjimas apie nuoskaudas nieko nepakeis.
Moteris pasakojo, kad ten, kur ji užaugo, vyrauja nuostata, jog mandagioje visuomenėje savo sudėtingas problemas reikia nutylėti. „Tačiau moterims yra primestas ypač griežtas tylos reikalavimas. Būk graži ir tyli, paklusni ir mąsli. Bet svarbiausia – tyli“, – dalinosi L.K.Moore.
Ir ji pasirinko tylą, kaip ir daugelis kitų jos šeimos ir aplinkos moterų. Norėdama būti ištikima žmona, ji niekam nepasakojo apie savo vyro alkoholizmą, retai susimąstydama, kodėl ji taip daro. Ji nebandė meluoti kitiems ar jo pateisinti. Jai nereikėjo meluoti, nes jos gyvenimas, bent jau pašaliniams žmonėms, atrodė puikus.
Savo pareigas vis dar atliekantys alkoholikai gali lengvai nuslėpti savo problemą. Moteris pasakojo, kad jos vyras, nepaisant pagirių, vis tiek eidavo į darbą, o gerdavo tuomet, kai galėdavo paslėpti savo girtumą: „Jis manė, kad viską kontroliuoja, tik todėl, kad darbe jam sekėsi nuostabiai.“
„Aš ėmiausi mylinčios žmonos rolės. Aš saugojau savo šeimą, – atviravo L.K.Moore. – Viešai prabilti apie savo vyro trūkumus būtų išdavystė, ar ne? Tuo metu taip maniau. Bet ar aš tylėjau dėl savęs, ar dėl jo? Atsakymo į šį klausimą tada nežinojau. Nežinau ir dabar. Bet ta tyla – tyla, kurią pasirinkau pati – pūdė mane iš vidaus.“
Vieną dieną moteris sustojo ant šaligatvio prie Mičigano alėjoje esančio daugiaaukščio ir pažvelgė į raižytą akmeninę arką, kuri sudarė dvigubas duris. Už jos zujo autobusai ir taksi, ėjo kiti pėstieji, o moteris kovojo su savo emocijomis.
Nors ji neturėjo jokios priežasties jaudintis, moters širdis daužėsi krūtinėje, kai ji pagaliau nuėjo į susitikimą. Su psichoterapeute. Ji turėjo padėti moteriai tvarkytis su jos vyro priklausomybe.
„Pulsas padažnėjo, delnai prakaitavo, pažvelgiau į pastatą ir kelis kartus giliai įkvėpiau. Kodėl aš stoviu čia, ant šaligatvio, kaip kokia drebanti moksleivė? Manau, neracionaliai maniau, kad jo nuolatinis gėrimas yra mano kaltė. Maniau, kad nesugebėjau rasti tikslios meilės ir rūpesčio formulės, kuri jam padėtų“, – atviravo moteris.
Nors pasitaikė atvejų, kai moteris tikėjo, kad jos vyras pasikeitė, tai trukdavo vos kelis mėnesius. Ir dabar, po daugelio metų, po tiek daug tuščių pažadų, sulaužytų svajonių ir nuolatinio sugrįžimo prie alkoholio, buvo aišku, kad jo problema buvo per didelė, kad L.K.Moore galėtų su ja susitvarkyti viena. Taigi ji apsilankė „Psychology Today“ interneto svetainėje, ieškodama specialistų, dirbančių su alkoholizmu. Nors ji nežinojo, kur kreiptis, ji neketino prašyti savo draugų pagalbos.
„Taigi aš žiūrėjau į tą pastatą Čikagos centre ir pirmą kartą stengiausi garsiai pasakyti: „Mano vyras yra alkoholikas“, – pasakojo moteris.
Psichoterapeutė, sėdėjusi savo kėdėje ir rankoje laikiusi užrašinę bei tušinuką, paklausė moters: „Kuo galėčiau padėti?“
„Mano vyras yra alkoholikas, ir aš nežinau, kaip priversti jį sustoti“, – pro ašaras vos pratarė žmona. Sėdėdama ji drebėjo, rankomis įsikibo į savo šlaunis. Dabar moteris prisimena: „Aš tai pasakiau. Pirmą kartą tai pasakiau. Garsiai. Dabar tai atrodė realu. Nebebuvo jokio racionalizavimo. Nebereikėjo švelninti situacijos ar bandyti jo problemą įvardinti kitaip, pavyzdžiui, kad jis „daug geria“ ar „turi problemų su alkoholiu“. Jis buvo visiškas alkoholikas. Girtuoklis.“
„Ar pasiūlėte jam kreiptis į kokią paramos grupę? Anoniminius alkoholikus?“, – paklausė terapeutė.
Moteris nusijuokė. Tačiau specialistės klausimas nebuvo sarkastiškas. Bet moters galvoje sukosi tik viena mintis: „Brangioji, jei užtektų pasiūlymo, galėčiau ir pati vadintis daktare ir atidaryti savo kabinetą.“
Jos 45 minutes kalbėjo apie būdus, kuriais L.K.Moore bandė atkalbėti savo vyrą nuo gėrimo. Pasibaigus sesijai, psichoterapeutė moteriai pasakė, kad ji paprastai dirba su pačiu alkoholiku, o ne jo šeima ir pakartojo savo pasiūlymą prisijungti prie paramos grupės. Tada ji paklausė, ar, žmonos manymu, jam geriau sektųsi su terapeutu ar terapeute – jeigu specialistė nuspręstų ką nors parekomenduoti.
Tačiau L.K.Moore nenorėjo savo vyrui nieko rekomenduoti. Juk ir jam atrodė, kad tai yra tik jo reikalas. Pagalbos reikėjo moteriai – pagalbos suvokiant jo bėdą ir su ja gyvenant.
Tik po daugybės metų ji suprato, kad ji niekada neuždavė sau nei vieno klausimo apie savo pačios savijautą: „Kaip sekasi man? Kaip aš su tuo tvarkausi? Kokios pagalbos reikėtų man?“
Taip, kaip kitos moterys supranta tik dalį savo problemų, L.K.Moore mintys taip pat buvo nukreiptos tik į jos vyro rūpesčius: „Man nė į galvą neatėjo, kad manęs ateityje taip pat laukia labai didelė krizė.“
Parengta pagal huffpost.com
