Tiesa, šiuolaikinis jų išaiškinimas kiek pasikeitė nuo senojo: libido – tai geismas, lytinis potraukis tapatinamas su žmogaus seksualine energija, štai mortido instinktas – tai mirties siekimas. Kitaip tariant savęs sunaikinimas. Anot psichoanalitiko Sigmundo Freudo, mortido instinktas būdingas žmonėms, dirbantiems kruviną darbą. Pavyzdžiui, mėsininkams.
Iš karto kyla klausimas: o kuo čia dėta meilė ir santykiai? Esmė ta, kad kartais vienam iš partnerių pasireiškia noras susinaikinti. T. y. vienas iš partnerių ir tampa tuo „mėsininku“, o kitas, suprantama, auka.
Kalbame ne apie žmogaus mušimą, žalojimą, o apie kankinančius ir skausmingus santykius, kuriuos jau seniai laikas nutraukti. Vis dėlto jie tempiasi kaip guma ir nenutrūksta, ir taip kankina abu partnerius.
Ar kada nors susimąstėte, kad kartais žmogus savanoriškai atsisėda ant įkaitintos plytos ir užuot pašokęs nuo jos elgiasi priešingai – iš lėto ir kankinamai kenčia, kol pamažu sudega. Kartais, neišlaikęs skausmo, netikėtai pašoka kaip įgeltas, tačiau netrukus vėl grįžta prie savo skausmo šaltinio. Tai ir yra akivaizdus savęs naikinimas.
Panašiai nutinka ir poros santykiuose. Kas tai – kankynė ar bausmė už padarytas klaidas ir nuodėmes? Kodėl žmogus nesuvokia ar nenori suvokti, kad jo nuosavas užpakalis sudegs ant įkaitusios plytos? Kodėl vėl ir vėl sėda ant tos plytos? Tačiau, kaip suprasti, kada santykiai kenksmingi, o kada priešingai?
Suprantama, žmonės susipažindami negalvoja, kad santykiai gali būti blogi, kenkiantys, skausmingi ir be jokių perspektyvų. Tačiau, kas atsitinka, kad žmogus išsirenka kankinamą ir skausmingą partnerystę ir būna joje tol, kol iš esmės ir susinaikina?
Aišku, tokiuose santykiuose pirmiausiai padeda ar palaiko lūkesčiai, svajonės ir iliuzijos. T. y. atitrūkimas nuo realybės. Tikėjimas šviesia ir gražia ateitimi, persikūnijimu. Tikėjimas pasaka, kai varlės pavirs gražia karaliene, o pabaisa – rūpestingu ir švelniu princu.
Kitaip tariant, partneris – kankinys kenčia ir laukia, kol kada nors visos kančios baigsis ir jis bus laimingas, o įkaitusi plyta netrukus taps vėsia jūros banga. Tikėjimas šia svajone suteikia jam jėgų ir padeda nuslopinti proto balsą, taip pat ir širdį, kuri tuo metu aimanuoja ir prašosi į laisvę.
Jei santykiai nėra perspektyvūs, partneris tai turi jausti arba net tiksliai žino, kad tokie santykiai niekur neveda ir juos reikia nutraukti. Ir kuo greičiau, tuo geriau, nors širdies gilumoje vis dar tiki, jog viskas dar gali pasikeisti.
Tuo tarpu moterys-kankinės paprastai prisiima sau vyro gelbėjimo misiją. T.y. moteris-kankinė įsitikinusi, kad ji - „angelas sargas“, atsiųstas Aukščiausiojo gelbėti vyrą ir jos pagrindinis tikslas - jį pakeisti ir išgydyti. Tačiau, ar galima ką nors išgelbėti naikinant save? Kitaip tariant, turint omeny tą pačią įkaitintą plytą, tai moteris-kankinė galvoja, jog savo nuosavu užpakaliu ji gali sumažinti įkaitintos plytos temperatūrą. O iš tikrųjų plyta taip ir lieka įkaitusi, tačiau kankinės užpakalis pamažu išsilydo.
Suprantama, kalba eina ne apie tai, kad reikia paaukoti gyvenimą dėl mirštančio ir išgelbėti jį. Šiuo atveju viskas kiek kitaip – gyvenimas paaukotas, o mirštančio nėra. Tiksliau, mirštantysis – tai tik paties kankinio išsigalvojimas.
Žinoma, jokiu būdu negalima teigti, kad vienas iš partnerių teigiamas herojus, o kitas – neigiamas. Čia kaip tik paradoksas: vadinamajam kankiniui patinka kankintis. Todėl jis ir palaiko santykius su „mėsininku“. Т. y. aukos psichologija ir motyvai šiuo atveju net įdomesni. Auka patiria savotišką malonumą sekindama save. Aišku, tai – iškreiptas malonumas, tačiau jo negalima atmesti. Antraip, kodėl paprasčiausiai nepašokus nuo įkaitusios plytos?
Taigi, jei jūs netikėtai aptikote savyje aukos požymių, jei jūsų užpakalis lydosi nuo jūsų dabartinių santykių, pirmiausiai reikėtų apmąstyti ir pergalvoti savo jausmus.
Pasistenkite kaip galima atviriau ir sąžiningiau, palikę nuošalyje iliuzijas, atsakyti sau į klausimą: „Kodėl aš kankinuosi?“ Nekaltindami partnerio ar partnerės, nieko neišsigalvodami, nekurdami iliuzijų ir nesvajodami, atsakykite sau: „Kas jus laiko ant tos plytos?“
Parengė Sniegė Pilypienė
