Sugriuvo gyvenimas kaip kortų namelis, staigiai ir labai skausmingai. Sugriuvo visos viltys, tikėjimas, troškimai.
Kartu buvome vienuolika metų, susituokę aštuonerius. Dabar gyvename atskirai vienas nuo kito jau 4,5 mėnesio.
Turime mažą nuostabią mergytę, kuri yra mūsų gyvenimo džiaugsmas!
O jei arčiau esmės, tai mano žmona nusprendė, kad jai reikia skyrybų ir ji siekia savo užsibrėžto tikslo „lipdama“ per mane ir bet kokia kaina.
Žinoma, iš pradžių mane toks jos žingsnis glumino, stengiausi stoti mūru ir kovoti dėl mūsų, mūsų dviejų kaip vieno. Bet kuo toliau tuo labiau įsitikinu, kad aš bejėgis, bejėgis prieš tą „garvežį“, kuris stumia mūsų bendrą gyvenimą į „pabaigą“.
Per tuos metus gyvenime būta visko, bet niekada nemaniau, kad tie įvykiai tokie svarbūs. Visada galvojau, kad suklupus reikia atsistoti ir eiti toliau. Na, manau, visuose santykiuose būna ir linksmų ir liūdnų akimirkų, bet ieškai sprendimo, išeities.
Kalbėdamas su ja aš jau lyg duodu sau žodį, kad sutiksiu ir „paleisiu“ tą žmogų, kurį beprotiškai myliu, bet praėjus laiko tarpui aš vėl negaliu negalvoti, kad aš su tuo žmogumi nebūsiu kartu, kad neliko meilės, traukos, ilgesio.
Beprotiškai suspaudžia širdį, o kartais ir ašara nurieda skruostu.
Bet tokiomis akimirkomis aš jaučiu savyje didelę stiprybę ir net mąstau, kad mano meilės pakaktų abiems, o, laikui bėgant, stengčiausi įžiebti tą ugnelę ir jos širdyje. Žinau, tai skamba kvailai, savęs negerbiančiai, jos akyse besižeminančiai. O kaip visą tai nugalėti? Kaip būti stipresniu ir nesileisti būti pažeidžiamam?
Ji teigia, kad neprisimena mūsų santykių, viską pamiršo tarsi ir nieko nebūtų buvę. Labai skaudina tokie mylimo žmogaus žodžiai. Negaliu suprasti, kaip kitas žmogus gali taip lengvai viską „nubraukti“ ir nieko neprisiminti.
Aš nebežinau, kaip man tvarkytis su savo vidumi, skausmu, liūdesiu ir vienatve.
*** Atsako psichologė Karolina Bajoriūnienė
Jūsų laiške aprašyta labai skaudi ir komplikuota situacija.
Visame laiške kalbama daugiau apie esamą situaciją ir kaip su tuo tvarkytis. Tačiau tam, kad susitvarkytumėte su esama situacija, visų pirma jūs turite turėti sprendimą, kurio šiuo metu, panašu, nesate priėmęs.
Turėčiau pastebėti ne visai teisingą jūsų situacijos interpretavimą – labai retai sprendimas skirtis priimamas spontaniškai, kaip teigiate, „staiga“. Ko gero, jūsų pora jau kuris laikas gyveno krizėje tačiau to nepastebėjo ar nesugebėjo įvardinti.
Dažniausiai, kai partneris nori įskaudinti kitą, kalba apie didelį paties skaudulį. Iš laiško lieka neaišku, ar esate rimtai kalbėję apie santykius, apie tai, kas juos griauna kiekvieno atskiru požiūriu, apie tai, kaip jaučiamasi.
Minite, kad stengėtės kovoti, bet ar tikrai tais ginklais ir būdais, kurie yra priimtini ir laukiami Jūsų žmonos?
Į šiuos ir panašius klausimus dažniausiai bandoma atsakyti ir psichologo kabinete, kuriame partneriai šiek tiek kitaip išgirsta vienas kitą. Galbūt ir jūsų porai dar ne vėlu kreiptis pagalbos? Tai, kad jūs nebegyvenate kartu ir ruošiatės skyryboms dar toli gražu nereiškia, kad negalėtumėte susitaikyti ir dėdami pastangas atkurti buvusius jausmus ateityje.
Tačiau šiuo momentu pats turite priimti sprendimą ir jo laikytis.
Paleisti mylimą žmogų tikrai nėra paprasta ir šioje situacijoje nesate vienas toks. Skyrybos psichologijoje prilyginamos netekčiai ir žmogus išgyvena tam tikras netekties stadijas. Juk išsiskirti, reiškia nebeturėti.
Pamiršti galime tik paleidus, o paleisti tik atleidus, tiek sau, tiek buvusiam parteriui. Palengvinti išgyvenamus jausmus gali žinojimas, kas tiksliai vyksta, kodėl jaučiamės vienaip ar kitaip.
Išsiskyrimas, kaip ir netektis, turi savo psichologinius etapus (šokas, neigimas, pyktis, kaltė, derybos, susitaikymas) ir svarbu leisti sau juos išjausti, neskubinti įvykių ir „neprievartauti“ savęs kuo greičiau pasijausti geriau, o visų pirma nustatyti sau kuriame etape esate.
Paleisti kitą ir atleisti padarytas skriaudas yra sunkiausia užduotis bandant atversti naują gyvenimo lapą. Didžiausia kliūtimi tampa mūsų pačių susikurtos iliuzijos apie bendrą ateitį.
Suplanuota graži ateitis taip vilioja, kad atsisakyti jos tampa didžiausiu iššūkiu. Tokiu būdu įsitraukiame į derybas su likimu, Dievu, savimi ir mylimu žmogumi.
Mintyse kuriame įvairius scenarijus, kas būtų jei būtų. Taip tik giliname žaizdas ir prisirišame prie mintyse matomo, tokio mielo ir laukiamo, regis, per nago juodymą pasiekiamo rezultato.
Palaikyti labiausiai gali mintis, kad pamilti galima tikrai ne vienintelį kartą. Turite leisti sau iškentėti, išgyventi netektį ir tikėti, kad, praėjus kažkuriam laikui, tikrai atsigausite ir su nauja viltimi ir tikėjimu aplinkiniais.
Turite klausimų psichologui? Rašykite mums psichologas@lrytas.lt.
