„Ne veltui sakoma, kad žmogus niekada negalės pasiekti daugiau, nei pats sau gali leisti. Tai – visiška tiesa – mes iš gyvenimo gauname tiek, kiek patys sau leidžiame gauti. Ir tai priklauso ne nuo ko kito, kaip tik nuo savo vertės suvokimo ir pasitikėjimo savimi“, – teigia Tęstinių mokymų centro lektorius Tomas Kaulinskas.
Ne paslaptis, jog tik labai nedidelė dalis žmonių turi tvirtą pasitikėjimą savo jėgomis, geba, nepaisant galimų rizikų ir pavojų, drąsiai žengti gyvenimo keliu. Gana daug žmonių dažnai sukausto abejonės, dvejonės ir įvairios baimės.
Kodėl tiek daug žmonių save vertindami save ir menkina? Robertas Antony, garsus amerikiečių psichologas ir psichoterapeutas išskiria 3 esmines priežastis:
Vaikystėje perimti tėvų elgesio ir mąstymo modeliai, kuriuose buvo užkoduotas menką savivertę lemiantis elgesys. Šie ribojantys tėvų „modeliai“ vaikams persiduoda tarsi virusinė infekcija, kuri vėliau su jais lieka, jei nieko nedaroma, visą likusį gyvenimą. Ir kas liūdniausia – dažniausiai persiduoda sekančioms kartoms. Ypač stipriai veikia elgesio ir mąstymo modeliai perimti iš mamos, nes būtent su ja mažylis praleidžia daugiausia laiko. Vienas iš tokių „modelių“ gali būti įsitikinimas, kad „aš esu neverta meilės ir artimųjų šilumos“. Su tokiomis mintimis gyvenanti motina jas, pati to sąmoningai nesuvokdama, perduoda savo vaikams, kurie vėliau turi su tuo gyventi. Klaidos ir nesėkmės mokykloje, į kurias netinkamai reagavę mokytojai, vaikams sukūrė netinkamus mąstymo šablonus. Mokykla – tai dar viena vieta, kurioje gana dažnai vaikams pažeista savivertė pradėjo šlubuoti dar stipriau, kai už neteisingai atliktas užduotis mokytojai rašydavo neigiamus pažymius net nesistengdami paaiškinti, kad šis pažymys yra skirtas ne mokinio, kaip asmenybės, vertinimui, o tik pačios užduoties ir ne daugiau.
Netinkamas religinis auklėjimas, kurio stiprus akcentas – kaltės jausmo stiprinimas. Tai ypač stiprus veiksnys stipriose bendruomenėse, nes net ir pačiam nepriėmus „savęs kaltinimo“ modelio, tai spaus daryti aplinkiniai.
Žinoma, priežasčių yra ir daugiau, bet 3 išvardintos aukščiau pasitaiko dažniausiai ir yra pagrindinės.
O kaip atrodo žmogus, turintis aukštą savivertę ir tvirtą pasitikėjimą savimi? Į ką mums reikėtų lygiuotis stiprinant šias savybes?
Tokį žmogų būtų galima apibūdinti taip:
– puikiai sutaria su savimi ir vertina save pozityviai; – supranta, kad yra asmenybė su unikaliais būdo bruožais ir charakterio savybėmis; – nesistengia girtis aplinkiniams savo pasiekimais ir finansiniais turtais, kad įrodytų kitiems savo vertę; – gali pasakyti „ne“ į aplinkinių prašymą be jokio kaltės jausmo ar sąžinės graužimo; – atvirai ir nuoširdžiai reiškia savo jausmus ir mintis; – bendrauja lengvai ir laisvai;
O kaip atskirti žmogų, kurio savivertė yra žema? Štai 10 pagrindinių skiriamųjų bruožų:
1. Nuolatinis savęs gailėjimas.
Tokios asmenybės žodyne dažnai išgirsime: „Koks aš vargšas/ kokia aš vargšė...“. Ir tai pasireiškia ne tik žodžiuose, bet ir veiksmuose. Toks žmogus plaukia pasroviui, dažnai net nebando įveikti atsiradusių iššūkių, linkęs sirgti ir demonstratyviai parodyti koks yra silpnas. Už viso to slepiasi noras gauti kuo daugiau meilės ir šilumos iš aplinkinių.
2. Kaltų ieškojimas savo klaidoms „pridengti“.
Toks žmogus bando kelti pasitikėjimą savimi ne tobulėdamas, o žemindamas kitus. Jis jaučiasi gerai tada, kad sugeba kitam įrodyti, kad jis teisus, o kitas žmogus – ne. Įdomiausia tai, kad tokie „teisuoliai“ dažniausiai kituose pastebi ir kritikuoja savybes, kurių savyje nemėgsta patys. Pasąmoningai tai atrodo taip: „Man labai nepatinka, kad aš taip elgiuosi, todėl neleisiu, kad ir tu taip darytum“.
3. Agresyvus poreikis nugalėti.
Jis visur ir visada stengiasi nugalėti bet kokia kaina. Į pralaimėjimą reaguoja skaudžiai, dažnai su agresija. Pergalės tokiam žmogui gyvybiškai svarbios, nes tik taip jis gali kompensuoti savo savivertės trūkumą.
4. Kaltina aplinkybes.
Jei tokiam žmogui pasiseka pasiekti gerų rezultatų, jis net nedvejodamas prisiima visą garbę sau. Bet tose situacijose, kur jis susiduria su nesėkme, jis tučtuojau apkaltina aplinkybes ir aplinkinius, net nesistengdamas suprasti, kad dėl tokio rezultato galėjo būti kaltas ir pats. Dažnai tokie žmonės laikosi pozicijos: „Aplinkui vieni kvailiai, tik aš vienas teisus.“
5. Didžiulis dėmesio ir pripažinimo poreikis.
Kadangi dar vaikystėje jiems buvo suformuota nuomonė, kad jie „prasti“ arba „niekam tikę“, dabar, būdami suaugusiais, jie visais įmanomais būdais stengiasi gauti iš aplinkinių kuo daugiau dėmesio ir pripažinimo, taip norėdami, kad aplinka jiems kuo dažniau kartotų: „su tavimi viskas yra gerai“. Tai tarsi savotiškas reabilitacijos po traumų procesas. Deja, netinkamais būdais siekiant tokio pritarimo, žmonės susikuria sau dar daugiau vidinių kompleksų ir baimių.
6. Nebūna artimų draugų.
Dėl nenoro priimti save, toks žmogus paprastai laikosi nuošaliai ir nelinkęs bendrauti su žmonėmis. Jis užima vienišiaus poziciją ir laikosi atokiai. Kiti, stokodami pasitikėjimo, pradeda elgtis agresyviai ir itin kritiškai aplinkinių atžvilgiu. Tiek vienu, tiek kitu atveju, dėl tokio savo elgesio žmogus nesugeba sukurti artimesnio ryšio su aplinkiniais.
7. Polinkis į depresiją.
Jei žmogus bandydamas siekti išsikeltų tikslų ir patyręs eilę nesėkmių nusivilia stipriai savimi, patiki, jog yra nieko vertas ar niekam tikęs, jo savivertė gali kristi tiek žemai, kad jis net susirgs depresija.
8. Stiprus godumas ir egoizmas.
Jausdamas savivertės stygių, žmogus jį kartais bando kompensuoti tenkindamas visus savo poreikius ir visiškai nepaisydamas aplinkinių norų ir pageidavimų. Toks žmogus paprastai nebus linkęs rūpintis kitais, net jei jie yra jo artimiausios aplinkos žmonės.
9. Delsimas ir neužtikrintumas veiksmuose.
Žmogus bijo priimti svarbesnius sprendimus, nes mano, kad jis nesugebės „teisingai“ pasirinkti. To pasekoje jis dažnai delsia, atidėlioja ar vilkina sprendimų priėmimą. Kartais toks vilkinimas gali pasireikšti ir pernelyg dideliu tobulumo siekimu.
10. Stiprus kontrolės poreikis.
Toks žmogus itin linkęs kontroliuoti aplinkinius. Dažniausiai tai pasireiškia pačių artimiausių žmonių kontrole ir atviru nepasitikėjimo reiškimu. Toks elgesys kartais priveda net prie skyrybų, kai vienas iš poros, nebeapsikentęs nuolatinės kontrolės, įtarinėjimų ir nepagrįstų kaltinimų, padeda tam tašką ir pasitraukia.
