Prieš keletą dienų neištvėrusi patyčių šiame socialiniame tinkle keturiolikmetė britė pasirinko nebūtį. Šis įvykis privertė visus dar kartą susimąstyti, kaip socialiniai tinklai veikia žmonių elgesį. Savo nuomonę šiuo klausimu išsakė ir Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas. Jis kviečia žmones boikotuoti tokius tinklalapius.
Štai šeimos psichologė Marija Giedraitytė tikino, kad patyčios internete yra aršesnės nei realiame gyvenime dėl anonimiškumo. Kaip jau buvo minėta, naršydamas internete žmogus gali tapti bet kuo, tad elgiasi drąsiau nei įprastai.
„Čia tu gali drąsiau pasakyti, ką galvoji, nes nėra išorinio barjero: suaugusiojo ar kito vaiko. Tad internete gali pasireikšti tos savybės, kurios realiame gyvenime yra ribojamos.
Ką galima sakyti ir ko negalima, priklauso nuo išorinių kriterijų, tokių kaip mamos leidimas ar kitų vaikų tolerancija.
Vyresni žmonės turi daug vidinių barjerų, vaikai jų turi šiek tiek mažiau. Internetinėje erdvėje šie barjerai gali visai išnykti“, – aiškino M.Giedraitytė.
Pasak jos, tėvams derėtų kontroliuoti savo nepilnamečių vaikų, nesvarbu – iš jų tyčiojamasi ar ne, praleidžiamą laiką prie kompiuterio ir turinį, kuriuo jie domisi. Nors paaugliams tai gali skambėti drastiškai, anot M.Giedraitytės, toks sprendimas vaikams išeitų į naudą, nes niekas nėra apsaugotas nuo patyčių. Moralinį smurtą gali patirti gražūs ir mažiau gražūs, drąsūs ir drovūs, gerai besimokantys ir menkesnių gabumų žmonės.
Aplinkiniams vaikas gali neįtikti dėl įvairiausių dalykų. Todėl sunku išskirti, kas bus auka, o kas bus tas, kuris tyčiojasi. Priešingai, tam tikrų vidinių sunkumų turintis vaikas vienu atveju gali tapti auka, o kitu – agresoriumi.
Į klausimą, kaip tėvams suprasti, kad iš jų vaiko yra tyčiojamasi, psichologė atsakė klausimu: „Kaip apskritai tėvams suprasti savo vaikus?“
Pasak jos, geriausia, jei vaikas pats pasisako apie savo problemas. Vis dėlto to tikėtis galima tik tada, kai tėvai su vaiku palaiko artimą ryšį. Svarbiausia, kad iš pat pradžių tėvai skatintų kalbėtis, kai vaikui kažkas nesiseka.
„Jei artimo ryšio nėra, reikia ieškoti išorinių ženklų. Tai galėtų būti nutylėjimas, užsisklendimas ar nenoras šnekėti tam tikromis temomis. Šiuo atveju galima klausti, domėtis. Nederėtų pokalbio paversti kvota. Reiktų mėginti draugiškai paklausinėti ir tikėtis, kad jis pasisakys“, – tikino M.Giedraitytė.
Taip pat derėtų jau nuo mažumės vaikui aiškinti, kad nėra gėdinga pasipasakoti apie patyčias. Tai kaip tik yra pageidautinas elgesys. Tokia nuostata turėtų būti skatinama ne tik namuose, bet ir mokykloje.
Tačiau ką daryti, jeigu iš fizinio lygmens patyčios persikelia į virtualų lygmenį, kur pasipasakojimas suaugusiesiems ne itin padės? Anot psichologės, vaikui reikia paaiškinti, kad pikti komentarai neatskleidžia jo būdo ar išvaizdos ypatybių. Tai greičiau parodo kitų žmonių nebrandumą ir neišprusimą, nesugebėjimą bendrauti ir gražiai kalbėti.
Patyčių atvejais psichologai taip pat pataria susikurti įsivaizduojamą skydą arba sieną, kuri leistų apsisaugoti nuo piktų žodžių.
