Bandau kalbėtis, bet jis pyksta dar labiau. Kai pyktis pasiekia kulminaciją, jis slepiasi ir geria. Po kiek laiko grįžta kaip niekur nieko, neatsiprašo. Į kalbas nesileidžia. Man būna baisu, nežinau kaip elgtis tokiose situacijose. Labai dėl to išgyvenu.
Jis nesenai vedė. Bijau, kad jo žmonai tai gali būti nemalonus netikėtumas.
***
Atsako psichologė Rita Matulaitienė:
Trumpai aprašėte kaip jūs matote situaciją. Bandykime labiau įsigilinti į šią situaciją ir ją apmąstyti.
Rašote, kad sūnus kasmet, maždaug tuo pačiu metu, išgyvena pykčio priepuolius, kurių jūs bijote. Kadangi tai yra pasikartojantis elgesys, greičiausiai sūnus vis dar reaguoja į praeityje buvusius skaudžius įvykius ir jų metu kilusius, bet neišgyventus jausmus. Jūsų nurodytais mėnesiais sūnus pradeda jausti diskomfortą, kurį bando įveikti įžvelgdamas problemiškas situacijas ir reaguodamas pykčiu į jūsų elgesį.
Pirmiausia pabandykite prisiminti, kada tie priepuoliai prasidėjo. Kas tuomet vyko jūsų sūnaus gyvenime? Kokie tuomet buvo jūsų pačios santykiai su sūnumi? Ar sūnaus pyktis tikrai susijęs su jumis? Kodėl būtent dabar, kai sūnus vedė, dėl pasikartojančio pykčio nutarėte kreiptis patarimo?
Pyktis gali būti ir priedanga kitiems jausmams - juo slopinami jausmai, kuriuos parodyti sunku. Dažnai vyrams lengviau supykti, nei leisti sau pripažinti, kad jaučia baimę, grėsmę ar dėl ko liūdi. Jiems sunku pripažinti savo natūralius poreikius – būti išgirstiems, priimtiems, suprastiems, gerbiamiems. Pyktyje gali slypėti ir pagalbos prašymas.
Kol sūnaus pyktis stiprus, aiškintis santykių neverta, nes jam sunku girdėti ir jus, ir save patį. Geriau pasiryžkite situaciją ištverti ir išlikti kuo ramesnė. Tegul sūnus pamato, kad jo atidžiai klausotės, o ne bandote atsikirsti, pasiteisinti ar kaip kitaip skubiai reaguoti. Taip leisite sūnaus pykčiui palaipsniui išsikvėpti.
Kitokią situaciją galėtumėte kurti užėmusi kitokią poziciją. Kas jums svarbiau: kad sūnus nepyktų ar kad pats suprastų savo elgesio priežastis? Jei antrasis variantas jums labiau priimtinas, geriau siekite atsiriboti, neįsitraukti į vis labiau kaistančią atmosferą ir į sūnų pažvelgti ne baimės akimis, o kaip į kenčiantį žmogų, kuriam reikalinga atjauta, supratimas. Jei sustabdysite savo baimingą reakciją ir sugebėsite neįsižeisti, bet ramiai pripažinti sūnaus pyktį, nesigilindama kiek jis yra teisus kaltindamas jus, sūnui reikės mažiau agresyviai gintis (pulti) ir skausmą malšinti alkoholiu.
Kai sūnus grįžta namo lyg nieko nebūtų įvykę, o jūs laukiate jo atsiprašymo, jūs tik skatinate pasikartoti buvusią situaciją. Geriau palaukite ir pasirinkite laiką, kai abu būsite pakankamai ramiai, geranoriškai nusiteikę. Padėkite sūnui suprasti kaip jaučiatės jūs, kai sūnus elgiasi agresyviai. Išsakykite savo baimę, bejėgiškumą ir susirūpinimą, kad jis dėl kažko kankinasi, tokiu būdu švelniai paskatindama jį kalbėtis ir išgyventi jausmus, jų neslopinti pykčiu.
Išgyvendamas jausmus, sūnus gali pradėti suprasti, ko jam trūksta. Jūsų priimantis buvimas šalia, gali padėti jam pačiam aiškiau suvokti, kas su juo vyksta, kaip jautėsi prieš supykdamas, kas galėjo sukelti tokią reakciją ir kaip galėtų keisti savo elgesį ateityje.
Dabar jūsų sūnus vedė ir kuria savo naujos šeimos santykius, kuriuose nebūtinai atsikartos jo buvęs patyrimas. Šiuo metu jie dar jaunavedžiai, santykiai šilti ir artimi – tai geras pagrindas mokytis kuo geresnio sugyvenimo būdo. Ir jums, Birute, kaip mamai ir anytai, linkiu kurti santykius, ne iš baimės, o vedamai tikėjimo ir kantrybės.
Turite klausimų psichologui? Rašykite mums psichologas@lrytas.lt.
