Nepavykusi savižudybė įkvėpė gelbėti kitus

„Gulėdamas ligoninėje svarsčiau, ką pasakysiu savo šeimai, draugams. Tačiau niekaip negalėjau rasti atsakymo į šį klausimą. Juk kelias savaites ruošiausi nusižudyti ir galų gale žengiau žingsnį, kurio niekada nederėjo žengti“, – atviravo danų karštosios linijos „Livslinien“ įkūrėjas Mortenas Thomsenas.

Daugiau nuotraukų (1)

Dovilė Lebrikaitė

Sep 25, 2013, 2:28 PM, atnaujinta Feb 21, 2018, 7:59 PM

Nors bandymu nusižudyti M.Thomsenas nesididžiuoja, jis pripažįsta, kad tik dėl to jis ėmė gelbėti panašaus likimo tautiečius. Per pastaruosius 20 metų M.Thomseno dėka buvo išgelbėtas ne vienas tūkstantis danų gyvybių.

– Nuolat kartojama, kad būtina kalbėti apie savižudybę. Net naujoji prevencinė kampanija turi simbolinį pavadinimą „Tyla žudo“. Kodėl reikia kalbėtis šia tema?

– Žmonėms reikia pagalbos. Jei negalima apie tai kalbėti, potencialiems savižudžiams ir gedinčioms šeimoms yra tik sunkiau.

Juk savižudybė – ne vieno žmogaus reikalas. Po bandymo nusižudyti visai šeimai sunku sugrįžti į įprastas vėžes. Kaskart įkišusi raktą į spyną motina pagalvoja: „Ar aš dar pamatysiu savo dukterį gyvą?“ Šis jausmas išlieka visą laiką. Todėl labai svarbu apie tai kalbėtis, tik taip įmanoma ištverti.

Spalį „Livslinien“ prevencinę kampaniją vykdys traukinių stotyje. Daug danų nusižudo būtent čia. Jei mes apie tai nekalbėsime, žmonės nenustos šokinėti po traukiniais. Priešingai, savižudžių bus tik dar daugiau. Tikimės, kad per šią kampaniją žmonės susimąstys ir, pamatę mūsų telefono numerį, paskambins ieškodami pagalbos.

– Manote, kad karštoji linija yra būtent tai, kas gali sustabdyti žengti pražūtingą žingsnį?

– Atsakysiu konkrečiu pavyzdžiu. Visai neseniai gavome vienos mamos laišką su žodžiais: „Jūs išgelbėjote mano dukters gyvybę.“

Rugpjūčio 20 dieną norėjo nusižudyti jos 24 metų dukra. Paskutinę akimirką ji paskambino į mūsų jaunimo liniją.

Jai pasisekė, kad su ja kalbėjosi patyręs savanoris, kuris suprato situacijos rimtumą. Po atviro ir rimto pokalbio telefonu ši mergina nuėjo pas mamą ir pasakė, kad nedaug trūko, kad ji būtų nusižudžiusi. Ji visai nenorėjo mirti, tačiau ji nežinojo, kaip toliau gyventi. Tereikėjo, kad kas nors ją paskatintų pasikalbėti su artimaisiais.

Kodėl mes taip stengiamės padėti nepažįstamiems žmonėms? Jei mes būsime šalia, nepaliksime jų vienų kovoti su vidiniais demonais, mes galėsime juos išgelbėti. Juk kai žmogui yra blogai fiziškai, kas nors iš minios vis tiek sustos ir pamėgins jam padėti. Tačiau kai jam yra blogai psichologiškai, žmonės nusisuka ir nueina. Tai neteisinga. Dažnai žmonės teisinasi, kad jie nežino, ką daryti. Tačiau nereikia nieko daryti. Užtenka būti šalia ir klausytis.

Mes paklausiame mums paskambinusių žmonių, ar jie tikrai nori nusižudyti. Pasiūlius tiesiog apie tai pasikalbėti, jie su palengvėjimu atsidūsta. Tad faktas, kad klausydamasis galiu išgelbėti gyvybę, stumia mane į priekį.

– Kaip vertinate lietuviškos karštosios linijos – „Jaunimo linijos“ darbą?

– Daugeliu atveju aš esu sužavėtas to, kas vyksta Lietuvoje. Žiūrint iš Europos perspektyvos, žmonių, susisiekiančių šia karštąja linija, yra neįtikėtinai daug. Todėl mes, danai, dar turime ko pasimokyti iš jūsų.

Žmonės turėtų suprasti, kokį nuostabų darbą Paulius Skruibis („Jaunimo linijos“ vadovas. – Red.) su komanda atlieka tam skirdami itin mažai išlaidų.

Danų darbo sąlygos yra geresnės. Vien mūsų jaunimo linija kasmet iš Danijos valdžios gauna 1 mln. JAV dolerių. Todėl mums nereikia ieškoti rėmėjų, kreiptis į įvairius fondus.

Vis dėlto „Jaunimo linija“ veikia 24 valandas per parą. Danijoje yra 15 karštųjų linijų, tačiau nė viena jų nedirba naktį. „Livslinien“ baigia darbą 23 valandą. Tik jūsų įkvėpti mes šiuo metu bandome sukurti visą parą veikiančią pagalbos liniją.

– Lietuvoje lankotės jau penktą kartą. Ar pastebėjote kokių nors pokyčių „Jaunimo linijoje“?

– Akivaizdu, kad stengiamasi šią liniją paversti vientisesne organizacija. Kai pirmą kartą atvykau į Vilnių, „Jaunimo linija“ buvo visiškai suskaldyta. Tačiau šiuo metu vyksta labai geri organizaciniai pokyčiai. Dabar „Jaunimo linija“ atrodo daug aiškesnė.

– Lietuva pirmauja pagal savižudybių skaičių – kasdien iš gyvenimo pasitraukia 3–4 lietuviai. Kokia padėtis yra Danijoje?

– Danijoje gyvena 6 mln. žmonių. Kasmet bando nusižudyti 1 tūkst. žmonių. 600 žmonių tai pavyksta. Danijos kontekste savižudybė yra rimta problema.

Prieš 20 metų, kai įkūriau „Livslinien“, kasmet nusižudydavo 1,5 tūkst. žmonių. Akivaizdu, kad su šia problema mes kovojame efektyviai.

– „Livslinien“ atsirado po nesėkmingo jūsų bandymo nusižudyti...

– Taip, 1992 metais aš bandžiau nusižudyti. Man pasisekė, kad man buvo suteikta antra galimybė. Išsigelbėjęs aš supratau, kad dabar turiu padėti kitiems. Juk tai negali būti tik atsitiktinumas, tai turi kažką reikšti.

– Kas jus pastūmėjo pakelti ranką prieš save?

– Tokioje situacijoje gali atsidurti bet kas. Jeigu per trumpą laiką atsiranda daug neigiamų veiksnių, net ir stipri asmenybė gali palūžti.

Didžiausia mano problema buvo blogų atsitiktinumų virtinė. Reikėtų pradėti nuo to, kad 15 metų aš ne tik mokiausi, bet ir turėjau darbą knygyne. Tuomet nusprendžiau pradėti savarankišką gyvenimą.

Man, paaugliui, tai atrodė labai puiki idėja. Išsikrausčiau į miestą, išsinuomojau kambarį, pradėjau studijuoti. Viskas klostėsi puikiai.

Vis dėlto aš išsiugdžiau blogus įpročius: pradėjau valgyti prastą maistą, vėlai nueidavau miegoti, dažnai linksmindavausi su draugais. Ribos man tiesiog nebeegzistavo.

Kai taip elgiausi 15 metų, viskas buvo gerai. Tačiau šie įpročiai niekur nedingo net tada, kai man suėjo 25 metai. Aš viską dariau su pernelyg dideliu pagreičiu, apsiimdavau per daug darbų. Realybė buvo tokia, kad energijos išnaudodavau daugiau, nei jos pasikraudavau.

Antrasis mano gyvenimo lūžis – išvyka į Kiniją. Studijuodamas politikos mokslus nusprendžiau du mėnesius praleisti šioje šalyje. Tai buvo kvaila. Juk tuo metu aš sirgau depresija. Be to, tuo metu keliauti po Kiniją buvo labai sudėtinga ir pavojinga. Po šios ypatingos kelionės aš jaučiausi išsekęs ir fiziškai, ir morališkai – negalėjau net atsikelti iš lovos.

Ir štai vieną dieną per radiją išgirdau kalbant gydytoją. Jis pasakė, kokių tablečių išgėrus geriausia nusižudyti. Tą akimirką man atrodė, kad tai visų mano problemų sprendimas. Tą pačią dieną nuėjau į vaistinę ir nusipirkau tų tablečių. Aš jas pasidėjau į spintelę ir iškart pasijutau ramus – turėjau išeitį.

Po dviejų savaičių iš vieno vakarėlio grįžau namo ir supratau – dabar tinkamiausias metas. Atrodė, kad tai pats natūraliausias būdas pasitraukti.

Išgėriau tabletes tikėdamasis, kad viskas įvyks kaip pasakoje ir aš tiesiog užmigsiu amžinu miegu. Tačiau taip nebuvo.

– Kaip jūs išsigelbėjote?

– Naktį prabudau, nes pradėjau vemti ir jaučiau nepakeliamą skausmą. Tai nė kiek nebuvo panašu į mano įsivaizduotą miegą. Kuo toliau, tuo stipresnis skausmas mane kamavo, todėl aš nuvažiavau į ligoninę. Į gydytojus kreipiausi ne todėl, kad nenorėjau mirti, o todėl, kad bijojau nežinia kiek laiko kentėti.

Ligoninėje man išplovė skrandį. Prie manęs priėjusi slaugė pasakė, kad per artimiausias 24 valandas paaiškės, man pavyks išgyventi ar ne. Gulėdamas intensyviosios slaugos skyriuje supratau, kad nuo šiol aš nebevaldau situacijos. Aš nieko nebegaliu pakeisti, tik laukti. Tada pirmą kartą savęs paklausiau, ar aš tikrai noriu mirti. Atsakymas buvo aiškus – aš noriu gyventi. Mąsčiau, kad jeigu man pavyks išsigelbėti, tai pasinaudosiu šia patirtimi, kad galėčiau padėti kitiems.

Netrukus paaiškėjo, kad aš išsigelbėjau. Namo buvau paleistas po savaitės. Vis dėlto žmogus, bandęs nusižudyti, yra labai sumišęs. Aš pats, dar gulėdamas ligoninėje, svarsčiau, ką pasakysiu savo šeimai, draugams. Tačiau niekaip negalėjau rasti atsakymo į šį klausimą. Juk kelias savaites ruošiausi nusižudyti ir galų gale žengiau žingsnį, kurio niekada nederėjo žengti.

– Tad kaip gyvenote toliau?

– Tą patį mėnesį aš išvykau gydytis. Terapija truko dvi savaites. Kasdien bendravau su psichiatrais, socialiniais darbuotojais. Būtent jie man parodė didžiuosius mano gyvenimo lūžius. Vis dėlto man niekada nebuvo diagnozuota depresija, aš niekada negėriau vaistų. Aš buvau paprastas jaunas vyras, išgyvenantis asmeninę krizę. Juk tokių žmonių begalės!

Save gelbėjau lankydamas įvairius meno kursus: dainavau, vaidinau, treniravausi. Per meną aš bandžiau surasti naujus gyvenimo tikslus. Man tai nepavyko, tačiau ši veikla mane išgelbėdavo bent kelioms savaitėms.

Kalbant apie gyvenimą po nepavykusios savižudybės, reikia pažymėti, kad po to sunku įsivaizduoti, kaip toliau gyventi. Tu negali nieko planuoti, nes nežinai, ar egzistuosi po metų, mėnesio ar net vienos dienos.

– Kodėl nusprendėte pasakyti pasauliui, kad bandėte nusižudyti?

– Dešimtajame dešimtmetyje kasmet nusižudydavo 1,5 tūkst. danų. Vis dėlto niekas nenorėjo prisipažinti atsidūręs ties ta riba. Juk ši tema – privati. Man taip pat buvo nedrąsu kalbėti, nes nežinojau, kaip sureaguos šeima, draugai ir kolegos. Jie nežiūrėjo į mane kaip į savižudį.

Vis dėlto nusprendžiau, kad tai dalis mano gyvenimo ir aš nuo to nepabėgsiu. Man buvo suteikta antra galimybė gyventi ir aš turiu tai išnaudoti. Taigi aš kreipiausi į žiniasklaidą.

Ši diskusijų apie savižudybę karuselė įsisuko – žurnalistai nuolat kreipdavosi į mane. Po dvejų metų pasijutau lyg klounas: diskutavau su politikais, psichologais ir mokslininkais, tačiau nieko nedariau. Tuomet nusprendžiau, kad man metas pradingti iš žiniasklaidos ir imtis veikti.

– Nuo ko pradėjote?

– Išsinuomojau patalpas biurui, nors pinigų tuo metu visai neturėjau. Man tai buvo nesvarbu, nes aš gyvenau savo idėja.

Iš pradžių turėjome tik vieną stalą ir dvi kėdes. Po trijų mėnesių mes jau turėjome įrangą ir būrį savanorių, priimančių skambučius. Kalbėjimas apie savo problemą išgelbėjo man gyvybę, todėl tokiu pačiu būdu stengiuosi padėti ir kitiems.

– Ar bandymas nusižudyti jums kaip nors atsiliepia šiandien?

– Nuo to lemtingojo šeštadienio prabėgo 21 metai. Dabar aš esu vedęs, turiu tris vaikus. Nieko ypatingo, tačiau turiu normalų gražų gyvenimą. Apie savižudybę daugiau nesu pagalvojęs.

Vis dėlto aš negaliu gauti sveikatos draudimo. Esu priskirtas rizikos grupei, nes vieną kartą išgyvenau krizę ir bandžiau nusižudyti. Atsidūrus dugne labai sunku sugrįžti į visuomenę ir vėl pradėti tikėti gyvenimu, o tokie įstatymai tik trukdo pradėti visavertį gyvenimą.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.