Dabar turime pusantrų metukų vaiką, bet mūsų santykiai, laikui bėgant, visai neina į gerą. Jis labai temperamentingas mulatas iš Pietų Afrikos. Kartu gyvename Olandijoje, bet aš nelaiminga. Nužudė jis mane viduje ir šito nesupranta.
Bandome santykių terapiją. Artėja antrasis seansas, tačiau net per pirmąjį seansą jis buvo toks įsiutęs, kad likau su psichologe viena. Jis nuolat mane kaltina dėl visko ir žemina baisiausiais žodžiais, keiksmais. Net prie vaiko keikiasi. Vaikas mažas, dar nekalba, bet greit pradės ir jis mane vadinti taip, kaip tėvas vadina.
Noriu tiesiog išnykti, noriu grįžti atgal į Lietuvą, bet ten nieko neturiu. Mano mama su manimi elgiasi ir kalba taip pat kaip mano draugas. O ji juk - poniutė, aukštąjį išsilavinimą turinti inžinierė. Aš baigusi tik mokyklą, nes ji mane per daug stūmė mokslams. Viską mečiau. Neturiu darbo, negaliu imti ir pradėti naujo gyvenimo...
Ką man daryti?
***
Atsako psichologas Giedrius Slaminskas (www.slaminskas.lt):
Tavo laiške perskaičiau, kad esi nelaiminga gyvendama savo gyvenimą su vyru, kuris tavęs negerbia ir nevertina. Neabejoju, kad be galo sunku priimti tai, kad jautiesi žeminama.
Visgi, iš to, kad esate kartu, kyla mintis, kad santykis su juo tau yra ir svarbus, ir vyras duoda tau kažką, ko tau reikia. Kas tai galėtų būti? Emocinis saugumas, auginant vaiką užsienio šalyje? Materialinis išlaikymas? Seksas? Dar kiti dalykai?
Įsivaizduoju, kad tokia prieštaringa situacija gali kelti jausmą, kad esi pagauta ir įstrigusi spąstuose.
Pirmas klausimas: ar gali susitaikyti su savo spąstais ir juos pamilti? Pasakyti sau, kad tai, ką gauni iš vyro, tau yra svarbiau nei orumas ar savigarba. Kad sutinki mokėti šią kainą ir gyventi taip, net jeigu jis ir nepasikeis.
Tokiu atveju, atsakymas į tavo klausimą, ką daryti, būtų krikščioniško arba, jei nori, budistinio nuolankumo ugdymas. Tačiau iš tikrųjų atsukti kitą skruostą ar peržengti savo ego neįmanoma dirbtinai, per prievartą. Tokiu atveju gali grėsti lenkimasis, kol imsi ir sulūši. O tada jau apskritai nebesinorės gyventi, nes nematydama prasmės tame, ką darai, nesijausi laisva, tarsi gyvensi ne sau, ne savo gyvenimą.
Galbūt sakysi, „mane nužudė mano viduje“. O aš paklausiu, ar jau nužudė visai? O gal dar truputį gyva? Jaučianti? Netgi galinti supykti?
Prieitume prie antro klausimo: ką gali pakeisti, jei nuspręstum su savo spąstais nesitaikyti?
Pasakoji, kad bandote kartu taisyti santykius porų terapijoje, taip pat girdžiu ir svarstymą nutraukti santykius, galbūt grįžti į Lietuvą, pradėti naują gyvenimą su vaiku be draugo.
Aš manau, kad pradėta porų terapija yra svarbus žingsnis. Bent pusmetį trunkanti porų terapija galėtų padėti ne tik suvokti, kaip abu prisidedat prie tarpusavio santykio kūrimo, bet ir mokytis naujų būdų būti kartu. Be abejo, čia labai svarbus ne tik tavo, bet ir tavo draugo įsitraukimas pasiryžtant kažką keisti. Dažnai nelengva pradėti, bet, kaip sako kinai, tūkstančio žingsnių kelias prasideda nuo pirmo žingsnio.
Visgi parašei laišką, keliu žengei dar žingsnį ir nesvarbu, ar nuspręstum taisyti santykius, ar juos užbaigusi judėti į priekį viena, tau gali būti svarbu suprasti šį tą apie save. Iš to, kokius žodžius naudoji rašydama apie save ir apie draugą, susidaro įspūdis, kad šiuo metu esi priėmusi besitaikstančią, kenčiančią, nuolankią poziciją, kurioje savo galios nebeturi, nes esi paklusniai atidavusi ją kitai pusei.
Jėgos pusiausvyra tarp jūsų:
Jis – didelis, stiprus, temperamentingas, žudantis;
Aš – silpna, nelaiminga, negalinti, nieko neturinti, žudoma.
Klausimas, „ką man daryti“, negali padėti tol, kol būsi šioje pozicijoje ir žiūrėsi iš šios perspektyvos.
Galima klausti savęs, iš kur tokios santykių taisyklės ateina? Kas to mane išmokė? Ar vaikystėje turėjau paklusti valdingai motinai ar tėvui? Jeigu taip, tuo metu tai buvo naudingas kūrybiškas prisitaikymas, bet ar tai vis dar man priimtina ir reikalinga? O gal atėjo laikas kažkam naujo? Taisyklėms, kurios kurtų naują galios pusiausvyrą ir erdvę santykiui, kuriame meilė būtų abipuse pagarba paremtas ryšys.
Panašiai skamba ir tai, ką pasakoji apie mamą: ji poniutė, o tu kas? Neišprusęs kaimo vaikas, neturintis teisės turėti savo poreikius ar kažko reikalauti? Ne tiek vertinga sau, kad kurtum gyvenimą pagal savo taisykles?
O jei pasakytum sau:
Esu vertinga. Ne už tai, ką darau, kiek išsilavinusi ar knygų perskaičiusi esu.
Esu tiesiog žmogiškai vertinga už tai, kas esu. Pagarbos nusipelniau gimdama, ir nors būdama vaikas ne visada ją gaudavau, dabar, esu suaugusi ir turiu puikią progą išmokti pati apginti šią savo prigimtinę teisę.
Užbaigiant norisi pasakyti, jog atrodo, kad esi tarpduryje. Ir nors žengti į naują erdvę nėra patogu, kitapus - nežinia, neapibrėžtumas, tačiau ten yra ir laisvė. Laisvė daryti pasirinkimus ir tuo pačiu prisiimti atsakomybę už juos, išgyventi savo gyvenimą iš autoriaus perspektyvos.
Galbūt tuomet mažiau pyksi ant mamos, kad dabar nepalaiko, ar kažkada padarė taip, kad nesimokei universitete ir, tavo žodžiais, „viską metei“. Ne dėl to, kad pykti yra blogai – anaiptol. Tiesiog dėl to, kad patikėjusi, jog tai buvo tavo pasirinkimas tada, turėsi pasirinkimą ir dabar.
Įkvėpimo rūpintis savo poreikiais ieškant to, kas priklauso nuo tavęs šiame gyvenimo etape, galima pasisemti ir iš šios žinomos F.Perlso terapinės „maldos“:
„Aš užsiimu savais reikalais, tu savais.
Aš esu šitam pasaulyje ne tam, kad patenkinčiau tavo lūkesčius, o tu esi šitam pasaulyje ne tam, kad patenkintum manuosius.
Tu esi tu, aš esu aš.
Jei mes atsitiktinai susitikom - nuostabu.
Jeigu ne, tuomet nieko negalima padaryti.“
Turite klausimų psichologui? Rašykite mums psichologas@lrytas.lt.
