Prancūzų psichiatras Christophe‘as André savo knygoje „Ramybė“ teigia, kad kiekvienas žmogus gali skleisti išmintingus žodžius arba elgtis tarsi išminčius kai kuriomis gyvenimo akimirkomis.
Lrytas.lt pateikia knygos „Ramybė“ („Tyto alba“, 2014) ištrauką:
Kartais susinervini dėl nieko ar dėl menkniekio. Kartais per greitai apsisprendi, o kartais niekaip neįstengi apsispręsti. Kartais matai save krečiant kvailystes: per daug valgai, per daug geri, per daug išleidi, per daug kalbi, negali susilaikyti, nenori arba nemoki. Tokiomis valandėlėmis ar veikiau iškart po jų gailiesi. Sakai sau, kad elgeisi neišmintingai. Norėtum būti šiek tiek išmintingesnis.
Tave visada stebino, kad mūsų laikais garbinama veikiau beprotybė, tai daugiausia daro merkantiliškas reklamos balsas: „Pasielkite beprotiškai!“, „Padovanokite sau truputį beprotybės!“ Beprotybė – tai paprasta! Nereikia mokytis, nereikia savęs varžyti. Bent jau tau. O štai išmintis...
Tavo beprotybė visada tau atrodė spontaniška, bet retos išminties akimirkos kaskart reikalaudavo pastangų, mokykloje buvai išmintingas ir todėl, kad bijojai mokytojos, ir todėl, kad norėjai jai įtikti, ir todėl, kad širdyje jausdavaisi gerai, kai elgeisi išmintingai. Tau atrodo, kad išmintyje slypi daugiau laimės negu beprotybėje. Beprotybės protrūkiai jaudina, atpalaiduoja, suteikia džiaugsmo. Paskui kančios. Tau atrodo, kad išmintis geresnis pagrindas, geresni pamatai tavo gyvenimui.
Tau labai patinka išmintis ir šiek tiek beprotybė: taigi, iš tiesų svajoji būti retsykiais atsipalaiduojantis išminčius.
Kažkur skaitei šią La Rochefoucauld maksimą: „Tas, kas gyvena beprotybėje, nėra toks išmintingas, kaip jam atrodo.“ Tiesa. Dar norėtum pridurti: „O kas gyvena be išminties, negalės pasimėgauti savo beprotybe.“ Tavo svajos apie išmintį ir pusiausvyrą tau kelia šypseną. Bet sakai sau, kad vieną dieną pavyks jas pasiekti...
Man patinka išmintis. Patinka naiviai, tikriausiai taip, kaip gali patikti sąvoka, kai nieko apie ją nenutuoki. Šiuolaikiniai filosofai noriai įspėja atsargiai žvelgti į išminties sąvoką, jos naudingumą, prasmę jos siekti, pabrėžia, kad reikia įtariai žiūrėti į žmogų, kuris ima elgtis kaip išminčius. „Kas nori būti angelu, tampa pabaisa“, – rašė Pascalis. Mūsų laikai, atrodo, perša mintį, kad kas nori tapti išmintingas, tas tėra beprotis arba naivuolis. Galų gale, panašiai kaip laimės, išminties sąvoka tapo beveik keiksmu, kurį verčiau palikti kvailiams, neišmanėliams, stuobriams arba naivių žmonių mulkintojams.
Tačiau, daugelio akimis, išmintis yra kelias, kuriuo norėtume eiti: nenorime vadintis „išminčiais“, bet norime tapti – įdėję daug pastangų ir įgavę gyvenimo patyrimo, leisiančio pasitikrinti, – „išmintingesni“, o tai ne tas pats. Norime jausti, kad einame link kažko geresnio, tada mūsų klaidos ir klaidžiojimai turės prasmę – priartins prie to, kas geriau, tai yra kas mažina kančią.
Beje, esame priversti su išmintimi elgtis atsargiai: kas drįstų pasakyti, kad yra visiškai išmintingas? Kas jaučiasi visam laikui tapęs išmintingas? Kas nesuvokia, kad tai tik praeinanti būsena? Tačiau kam atsisakyti noro būti išmintingesniam? Ir kaip to siekti?
Kiekvienas žmogus gali skleisti išmintingus žodžius arba elgtis tarsi išminčius kai kuriomis gyvenimo akimirkomis. Matyti visos žmonijos išmintingus veiksmus ar išmintingus pasisakymus beveik taip pat gerai kaip aklai prisidėti prie kai kurių mokytojų, laikomų išminčiais, kurie tikriausiai nėra išmintingi visais požiūriais kiekvieną gyvenimo valandą. Beje, pozityviosios psichologijos atstovai, norėdami suprasti išmintį, pasirinko tokį būdą: užuot klausę ar skaitę didžiųjų filosofų darbus, tiesiogiai stebi, kaip ji reiškiasi gyvenime.
Štai, norint geriau iliustruoti šį požiūrį, du atsakymų, pateiktų per tyrimą išminties tema, pavyzdžiai: vienas laikomas išmintingu, kitas mažiau. Tyrimo dalyviai turėjo pasakyti savo nuomonę apie tokį atvejį: penkiolikmetė mergina nori tuoj pat ištekėti. Daugiau apie ją nieko nesakoma. Ką apie tai manyti? Atsakymo, laikomo nelabai išmintingu, pavyzdys: „Ne, tuoktis penkiolikos – prastas sumanymas. Reikia jai pasakyti, kad tokia santuoka neįmanoma.“
O štai atsakymo, laikomo išmintingu, pavyzdys: „Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta. Apskritai tuoktis penkiolikos metų prastas sumanymas. Nors apie tai ima svajoti nemažai pirmąkart įsimylėjusių merginų. Be to, gyvenime dažnai būna situacijų, kai mąstyti „apskritai“ negalima. Gal jos atveju vyksta ypatingi dalykai, gal mergina serga mirtina liga ir jai nebeilgai liko gyventi. O gal ji ką tik neteko tėvų. Gal gyvena kitoje šalyje, kitoje kultūroje. Arba kitoje istorinėje epochoje?“
Matyti, kad išmintingas atsakymas (be to, kad ilgesnis ir sudėtingesnis) išreiškia didesnį atotrūkį ir, svarbiausia, jame paisoma netikrumo ir trūkstamos informacijos, prieš formuluojant poziciją atsižvelgiama į daugybę galimybių: sužinoti, kas toji mergina, kokia konkrečiai jos padėtis, kur ji gyvena ir pan.
Kasdienybėje išmintinga gali būti, pavyzdžiui, prieš vertinant išklausyti ir suprasti pašnekovus. Savaime suprantama? Hmm... Daugeliui tikrovėje išklausyti kitą tereiškia paruošti atsakymus ir argumentus. Taigi išmintyje glūdi tam tikro laipsnio transcendencija ir savęs užmiršimas: reikia atitolti nuo tuometinių interesų ir nuomonių, laikyti juos asmeniniu požiūriu, o ne universaliomis akivaizdybėmis.
Verta atidžiai stebėti kasdienį elgesį, kuris mums atrodo išmintingas, vadinasi, yra geras mokymosi šaltinis. Maža mergaitė (šešerių) stebi savo vyresnių seserų ginčą (aštuonerių ir dešimties): katra sėdės geresnėje vietoje automobilio gale – geriausia sėdėti prie lango, o ne viduryje. Matydama, kad barnis niekaip nesibaigia ir tėvai ima nervintis, ji pasiaukoja: „Aš sėsiu į vidurį, kad greičiau išvažiuotume.“ Nors ir jai labiau patinka sėdėti iš krašto. Jos poelgio motyvai įvairūs ir labai įdomūs. Kokią jos sprendimo dalį lemia atsisakymas iš jautrumo: „Negaliu pakęsti tų ginčų, visi dėl jų būna nelaimingi“?
Supratingumas: „Jos sugadins tėvams nuotaiką, o kai jie blogai nusiteikę, kelionės būna nevykusios“? Ir išmintis: „Galų gale, tie ginčai dėl vietos – nesąmonė, sėdėti viduryje visai neblogai“? Ar tėvai turi sunerimti matydami, kad „mažoji aukojasi dėl vyresniųjų“? Ar turi dėl jos džiaugtis, kad parodė esanti išmintinga?
Nes neilgai trukus, konfliktui nurimus, ji švelniai ims derėtis su seserimis, kad nereikėtų visą kelionę sėdėti „blogoje“ vietoje. Taigi, ji sutaupė konfliktui švaistomas emocijas ir pasiekė visus tenkinantį sprendimą.
Dar viena pamoka (labai mėgstu gauti išminties pamokų): prieš keletą metų viena medicinos informacijos agentūra pasikvietė mane skubiai suredaguoti didelės apimties darbą apie depresines ligas. Buvo ketvirtadienis, o jį atiduoti reikėjo pirmadienį: vadinasi, visą savaitgalį dieną ir naktį būčiau turėjęs dirbti. Suprantama, darbas toks skubus ir didelis, kad už jį turėjo labai gerai sumokėti. Ilgokai padvejojęs ryžausi atsisakyti: mano savaitgalis su šeima jau buvo suplanuotas, viską atšaukti atrodė skausminga (artimiesiems ir man) ir sudėtinga.
Tada pasiūliau darbą vienam draugui iš Šv. Onos ligoninės, sakydamas, kad tai proga gerai uždirbti. Jis mandagiai išklausė, paskui, sužinojęs terminus, nė sekundės nedvejojęs atsakė: ne. Ir net šypsodamasis pridūrė: „Veikiau jau pats sumokėčiau tą sumą, kad tokiomis sąlygomis nereikėtų dirbti to darbo!“
Pagaliau tarp kolegų radome jauną nevedusį vyrą, kuris turėjo ir laiko, ir energijos ir nieko nenuskriaudė paaukodamas dvi kofeinu laistomas bemieges naktis. Mano pirmojo bendradarbio išmintis vėliau privertė ilgam susimąstyti: jis nė nedvejodamas nusprendė per savaitgalį verčiau praturtėti laime, o ne pinigais.
