A. Sniečkus vietoj A. Smetonos ir kitos pasąmonės klaidos

Abu ūsuoti. Abu Antanai. Abiejų pavardės neilgos, prasidedančios raide „S“. Abu buvo mūsų šalies lyderiai. Tik Antanas Smetona buvo nepriklausomos Lietuvos prezidentas, o Antanas Sniečkus – sovietų rėžimo statytinis. Šiuos du asmenis supainioti lengva, ar sunku?

Daugiau nuotraukų (1)

Liucija Lenkauskaitė

Jul 22, 2014, 8:50 PM, atnaujinta Feb 11, 2018, 7:28 PM

Jų pavardes sumaišiusi šalies prezidentė praėjusią savaitę tokiu liapsusu nustebino ambasadorių susitikimo svečius. Iš vieno diplomato sulaukusi klausimo apie valstybės atkūrimo šimtmečio 2018-ais paminėjimą, Dalia Grybauskaitė padarė keistą kalbos klaidą. Kaip vieną idėjų ji paminėjo „Sniečkaus palaikų“ parvežimą atgal į Lietuvą. Priešais sėdėjusio aukšto rango pareigūno pataisyta, D.Grybauskaitė teigė, kad minėjo ne A.Sniečkų, o Lietuvos prezidentą A.Smetoną.

Greičiausiai prezidentė tokią klaidą padarė netyčia. Kaip ir kodėl atsirado toks nepatogus kalbos riktas – sunkesnis klausimas, kadangi žmogaus kalba yra itin sudėtingas procesas. Vilniaus Universiteto Filosofijos fakulteto lektorius Kęstutis Dragūnevičius pasakojo, kad kalbos klaidos gali rastis dėl nemalonių emocijų lydimų pasąmoninių asociacijų. Tačiau teisti žmogaus už tai nereikėtų.

- Kokios yra pagrindinės psichologinės teorijos, paaiškinančios kalbos klaidas, riktus? Kaip jos tai aiškina?

- Egzotiškiausia teorija yra Sigmundo Freudo teorija. Ji turi tam tikro pagrindo. Viskas kyla dėl asociacijų. Jo nuomone, asociacijos trukdo pasakyti žmogui tai, ką jis nori pasakyti. Koks nors nemalonumas susijęs su, tarkime, žmogaus vardu, dažniausiai ir paskatina tą kalbos klaidą.

S.Freudas nagrinėjo ne tik kalbos klaidas, kai galvojama viena, o pasakoma kita. Jis nagrinėjo ir tuos atvejus, kada žmogus negali prisiminti to, ką jis norėjo kažką pasakyti: kada ketino kažką pasakyti, bet niekaip neprisimena, ką. S.Freudo nuomone, taip yra dėl asociacijų.

Tyrinėjant individualų atvejį, reikėtų žiūrėti, kokios konkrečiai ten kyla asociacijos, kad jį galėtume paaiškinti. Pateiksiu S.Fredo duotą pavyzdį: žmogus savo viršininko baliuje nori pakelti taurę ir pasakyti tostą „Į sveikatą, ponai“, bet pasako „Į sveikatą, kiaulės“. Gana akivaizdu, kad žmogus pats sąmoningai nenorėjo šito pasakyti, bet kažkur pasąmonėje, matyt, toks noras buvo. Jis jį ir supainiojo. Iš to atsirado tokia kalbos klaida.

Pavyzdžiui, jeigu imsime atvejus su žmogaus vardu, galima manyti, kad suklydusiajam buvo nutikęs kažkoks nemalonumas su tuo žmogumi. Galbūt jis mums asocijuojasi su kažkokiais nemaloniais dalykais, ar su juo pačiu kažkoks nemalonumas yra atsitikęs, kad mūsų pasąmonė ginasi ir neleidžia atsiminti to žmogaus vardo. Nors tokia interpretacija yra labai tiesioginė.

- Kaip kalbos žioplystes aiškina kitos teorijos? Kas dar gali turėti įtakos tokiems kalbos liapsusams?

- Aišku, paprasčiausia teorija būtų ta, kad mes kalbos klaidas dėl nuovargio, dėl išsiblaškymo, dėl to, kad aplinkoje yra daug dirgiklių. Susipainiojame ir pamirštame. Čia jau pasirinkimas – kuo tikėti, kuo ne. S.Freudas manė, kad be visų šitų sąlygų paprasčiausiai egzistuoja išstumti dalykai.

Ar jis buvo teisus? Sunku pasakyti. Apskritai, psichologai mano, kad žmogaus atmintis yra asociatyvinė. Atsimindami vieną vardą, mes iškart atsimename daugybę kitų dalykų – tos asociacijos iš tikrųjų veikia.

Psichologai akcentuoja gynybinius mechanizmus. Mūsų sąmonė stengiasi išvengti nemalonių išgyvenimų, ir tuos nemalonius išgyvenimus stengiasi užslopinti – kad jų nebūtų. Būtent dėl to kai kuriuos dalykus ji gali išstumti.

Kognityvinėje psichologijoje tokios kalbos klaidos aiškinamos šiek tiek panašiai. Norint aktyvuoti tam tikrą žodį, reikia surinkt informaciją iš kelių šaltinių. Dėl ko jis neaktyvuojamas, atsakyti sudėtinga. Kognityvinės psichologijos atstovai didesnį dėmesį kreipia ne tiek į pamiršimus, kiek į sėkmingus prisiminimus.

Aktyvuojamas žodis yra susijęs per panašumus - jis turi panašius požymius su tuo klaidingu pasakymu. Būtent dėl to buvo aktyvuotas jis, o ne kitas dalykas. Tai reiškia, kad, jeigu prisimenu kažkokį žmogų, tas kitas, ištartas, buvo labai panašus į pirmąjį. Tai, galbūt, nėra akivaizdu, bet, pasiknaisiojus, ko gera, būtų galima atrasti, kuo jiedu panašūs.

- Žmogus, supainiojęs istorinės figūros vardą, padarė kalbos ar atminties liapsusą?

- Didžiulio skirtumo nėra. Esmė tame, kad atmintis ir yra susijusi su kalba. Mūsų semantinė atmintis susideda iš daugybės objektų, kurie yra įvardinti žodžiais.

Pasakius vieną žodį, automatiškai mes prisimename tą objektą, prisimename dalykus, kurie yra susiję su tuo objektu, jo savybes, kitus objektus arba įvykius. Jeigu mes kažką netyčia supainiojame, tai supainiojame kažkuo panašius objektus. Prezidentės atveju, vis viena abu supainioti asmenys buvo vadovai.

Nereikėtų tų liapsusų labai sureikšminti. Nėra taip, kad žmogus piktai nusiteikęs, specialiai pamiršta vardus. Pasikapsčius jo pasąmonėje, visko galima rasti, bet žmogus, vargu, ar sąmoningai tai padarė. Jeigu žmogus pamiršo vardą, nereikėtų vertinti jo per moralinę prizmę, kad jisai padarė kažką blogo.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.