Nors vėliau paaiškėjo, kad tai tik vadovėlio užduotis, panevėžietė susijaudino: ar tokie sakiniai nepakenks nuskriaustiems, nemylimiems vaikams?
Išgąsdino keisti sakiniai
Į „Panevėžio rytą“ užsukusi panevėžietė Alma pasakojo, kokį išgąstį patyrė, pavarčiusi savo anūko lietuvių kalbos sąsiuvinį. Ir ne ji viena, bet ir vaiko motina bei mokytoja išsigando.
Moteris paaiškino, kad gyvena kartu su dirbančia dukra ir 4 klasę lankančiu anūku. Ji prižiūri po pamokų grįžtantį anūką, domisi, ką jis veikė mokykloje, ko išmoko.
Prieš kelias dienas ji atsivertė vaiko lietuvių kalbos sąsiuvinį ir perskaitė: „Kitais metais nenoriu eiti į šią mokyklą. Jei reikės, aš nusišausiu! Bet aš noriu, kad tu mane mokytum. Aš tave myliu.“
Panevėžietė persigando: kas galėjo nutikti jos anūkui, kad jam į galvą lenda tokios baisios mintys? Nejaugi jis toks nelaimingas mokykloje, kad galvoja apie savižudybę? Ir kam skirta šita baisi žinutė – močiutei, mamai ar mokytojai?
Alma puolė skambinti į darbą savo dukrai. Šioji neturėjo supratimo, kas atsitiko vaikui.
Tuomet močiutė susisiekė su mokytoja. Ši susijaudino, vis bandė prisiminti, ar pastarosiomis dienomis berniukas elgėsi kaip visada, ar nesusipyko su vaikais, ar nebuvo jokių incidentų per pertraukas.
Nieko įtartino ar nemalonaus mokytoja neprisiminė. Beliko laukti namo sugrįžtant paties vaiko.
Nurašė trumpiausią užduotį
Močiutė laukė lyg ant adatų. Mintyse svarstė, kaip geriau elgtis tokioje situacijoje, kokiais žodžiais guosti vargšą vaiką.
Grįžusį anūką ji labai atsargiai ėmė klausinėti apie mokyklą, bendraklasius, kaip jis jaučiasi. Berniukas atsakė, kad viskas jam gerai, ir netgi pyktelėjo dėl močiutės įkyrumo.
„Tai iš kur ėmei tokias mintis apie savižudybę?“ – įrodymą – atverstą lietuvių kalbos sąsiuvinį – jam bakstelėjo Alma.
Bet berniukas, didžiausiai Almos nuostabai, tik pasukiojo sau pirštu ties smilkiniu, esą močiutė visai nukvailėjo, prisigalvojo kažkokių nesąmonių. Po to paaiškino, kad tai – viso labo mokyklinė užduotis.
Vaikas atvertė Elenos Marcelionienės ir Vidos Plentaitės vadovėlį „Naujasis šaltinis“. Užduotyje prašoma nurašyti pasirinktų sakinių grupę ir ištaisyti klaidas.
Anūkas išradingas – nurašė pačius trumpiausius.
„Lyg akmuo nuo krūtinės būtų nusiritęs – neapsakomai palengvėjo supratus, kad tai – ne anūko savižudiškos mintys. Bet po to ėmiau mąstyti: gerai dar, kad neparašyta, jog pasikarsiu. Šiaip ar taip nusišauti – nerealu, bet kam vaikams iš viso pakišinėti tokias mintis?“ – stebėjosi močiutė.
Ji baiminasi, kad tokie sakiniai gali vaikams sukelti blogų minčių, pastūmėti į savižudybę. O tokia šalies statistika ir taip jau kraują stingdo.
Nekreipti dėmesio būtų žalinga
Kaip atrodo tokia situacija pedagogų akimis?
Panevėžio pradinės mokyklos direktorė Rita Charisova sakė, kad mokykla anksčiau naudojo šiuos vadovėlius, tėvai dėl užduočių prasmės nėra skundęsi.
„Kiekviename dalyke galima įžiūrėti ir blogų, ir gerų dalykų – apie vaiko laišką su savižudybės užuominomis kalbantis su mokiniais galima geriau suprasti, ar klasėje nėra vaikų, kurie blogai jaučiasi mokykloje.
Bet būtų pakenkta, jei mokytojas lieptų tiesiog nekreipti dėmesio į vieną iš užduočių, būtent šitą, ir ją praleisti.
Tuomet mokiniai dar labiau ja susidomės ir gali būti, kad supras savaip. O tai jau gali būti ir žalinga“, – svarstė mokyklos vadovė.
Pretekstas pasikalbėti apie savo mokinius
Rokiškio Juozo Tūbelio progimnazijos pradinių klasių mokytoja metodininkė Daiva Milašienė sakė, kad Elenos Marcelionienės ir Vidos Plentaitės vadovėlį „Naujasis šaltinis“ mokydama ketvirtokus naudoja daugelį metų.
Štai ką ji papasakojo: „Šis mokinuko prisipažinimas, kad jis nebenori eiti į mokyklą, ir mintis, esą nusišaus, jeigu reikės, būna pretekstas atviriau pasikalbėti ir apie mano ketvirtokų savijautą mokykloje, ar jie žino, ką daryti ir kur kreiptis ištikus bėdai. Todėl šio vaiko laiško nepraleidžiu pro akis, o kaip tik jį aptariame per pamoką.
Paklausti, kas galėjo priversti vaiką parašyti tokį laišką, mano ketvirtokai sako, kad jam kažkas negerai. Provokuoju: tai gal jam galvą, gal pilvą skauda?
Ketvirtokai vaikiškai pareiškia, esą „jam su galva negerai“. Vadinasi, mokiniai supranta, kad tas vaikas turi psichologinių problemų.
Tuomet kalbamės apie tai, ką laiško autoriui daryti, su kuo tartis. Mokinukai pirmiausia pamini tėvus. Bet ne visų vaikų šeimos tokios, kad gali jose ieškoti paramos.
Einame toliau – jeigu mama ir tėtis dėl kažkokių aplinkybių vaikui nepadeda, reikia pasitarti su mokykloje dirbančiu psichologu, socialiniu darbuotoju ir, be abejo, savo mokytoju. Jie auklėtinius gelbėja visose situacijose, kartais net išmoko užsirišti batų raištelius.
Keletas lanksčiai mąstančių mokinių prisimena pagalbos telefono linijas. Yra buvę, kad vaikai pasako net numerį. Bet paklausti, ar teko tais numeriais pasinaudoti, nuleidžia juokais, nes nesmagu būtų pasakoti apie savo bėdą girdint visai klasei.“
Kalbasi tinkamu metu
Rita Ratkevičienė, Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos pradinių klasių ir tikybos mokytoja, sakė, kad jų ketvirtokai mokosi iš „Naujojo šaltinio“, bet ties šiuo vaiko laišku ilgiau nesustoja.
„Apie mikroklimatą klasėje, savižudybes, nelaimes, įvairias grėsmes su vaikais kalbamės, kai tai padiktuoja aplinkybės, kažkoks įvykis. Kam dirbtinai dar versti mokinius mąstyti, nori į mokyklą ar nenori? Tai lyg iš anksto formuojama nuostata, skatinimas galvoti apie blogus dalykus“, – mano mokytoja.
Vaikai, anot jos, blogus dalykus labai greitai pasigauna, todėl norėtųsi, kad ketvirtokų vadovėliuose būtų daugiau gražių, šviesių tekstų.
„Kam žaisti gąsdinančiomis sąvokomis, jeigu tuo metu nėra būtinybės? Su vaikais galima ir reikia kalbėti apie viską, bet tam tinkamu metu“, – baigė pašnekovė.
Nustebo, kad galėjo taip rašyti
„Vadovėlio autorės greičiausiai norėjo paskelbti ne tik gražiausius vaikų laiškus, bet ir svarbiausius. Taip atsirado tekstas apie blogą berniuko savijautą ir gąsdinančias jo mintis. Klasėje perskaičius šitą laišką, vienas mano mokinukas tarstelėjo: „Tikriausiai šis vaikas labai piktas arba nelaimingas“, – prisiminė Panevėžio K.Paltaroko gimnazijos pradinių klasių mokytoja Kristina Tamauskienė.
„Mūsų vaikai ketvirtoje klasėje taip pat rašo laiškus, pasakoja, kaip jiems sekėsi per visus metus, kaip jaučiasi. Pasitaiko, kad vaikui būna sunkiau pritapti, bet ilgainiui susiranda draugų ir per atostogas jų pasiilgsta.
Todėl tekstas apie tai, kad vaikas nenori į mokyklą ir kad dėl to nusišaus, mano mokiniams neaktualus. Jie perskaitė, nustebo, koks vaikas galėjo taip rašyti, ir pamiršo.
Diskusijos apie savižudybes ir blogą savijautą mokykloje turėtų vykti aukštesnėse klasėse, o ketvirtokus dar traukia gražesni dalykai“, – manė K.Tamauskienė.
Kupiškio rajone „Naujojo šaltinio“ nebenaudoja nė viena mokykla. O jei skaitys atstumtas vaikas?
Rasa Praninskienė, Panevėžio pedagoginės-psichologinės tarnybos psichologė teigė, kad šie sakiniai tarpusavyje nėra susiję, bet močiutė juos susiejo pagal prasmę ir išsigando. Tai suprantama.
„Vadovėlio autoriai pasielgė neatsakingai, į užduotį įtraukdami tokius sakinius, – įsitikinusi psichologė. – Tai puikus pavyzdys, kaip neatsakingai sudaryta užduotis gali sukelti psichologinių problemų, jei ne vaikams, tai jų artimiesiems. Sakinio apie tai, kad vaikas nusišaus, neturi būti nei pradinuko, nei aukštesnėse klasėse besimokančio moksleivio užduotyse. Žinant katastrofišką padėtį dėl vaikų savižudybių, tai nesąmonė, visiškai netinkamai parinktas teiginys.
Jei vaikas neturi jokių problemų, greičiausiai jis tokį sakinį automatiškai nurašys, net nesusimąstęs apie jo prasmę. Aukštesnio intelekto mokinys galbūt nustebs dėl nei šiokio, nei tokio sakinio.
O jeigu vaikas jaučiasi nemylimas, nuskriaustas, atstumtas? Jeigu jis ir taip neranda išeičių iš savo problemų rato ir nesulaukia paramos? Tuomet toks sakinys gali padaryti žalos, kelti minčių ir apie savižudybę kaip išeitį.
Sakinys apie nenorą eiti į mokyklą būtų normalus – kažko norime, kažko nenorime, bet kam jį įtraukti į vadovėlio užduotį? Apie tokius dalykus su vaiku galima diskutuoti namuose, jeigu mokykloje vaikas jaučia diskomfortą.
Susiejus šiuos sakinius, prasmė šokiruoja. Tai rodo, kaip atsakingai autoriai turi sudarinėti užduotis, apgalvoti kiekvieną sakinį.
Atsakingi turi jaustis ne tik vadovėlio autoriai, bet ir tie, kas vadovėlius tikrina, aprobuoja. Švietimo ir mokslo ministerija siūlo kelis variantus, kokius vadovėlius rinktis mokykloms ir mokytojams.
Vadinasi, ir ministerija šįkart pražiūrėjo sakinius, kurių mokykliniame vadovėlyje neturi būti.“
