Per langą iškritus ir mirtinai susižalojus protinę bei fizinę negalią turinčius nelaimėlius globojančios įstaigos gyventojui, imta ieškoti kaltų.
Kodėl per tualeto langą iškrito vaikas? Ar įstaigos darbuotojai turėjo teisę išvietėje jį palikti vieną? Šie ir kiti klausimai ypač aktyviai buvo nagrinėjami viešojoje erdvėje.
Neišlaikęs visuomenės bei įtakingų politikų spaudimo, desperatiškai neigdamas savo kaltę įstaigos vadovas atsistatydino iš pareigų. Ar po šių skandalų kas nors ryšis stoti prie globos namų vairo, sunku pasakyti. Juolab kad berniuko žūties aplinkybes tyrusi komisija darbuotojų kaltės nenustatė.
Nemažai praktinio darbo patirties turinti Vytauto Didžiojo universiteto lektorė, Laplandijos universiteto socialinio darbo daktarė J.Eidukevičiūtė įsitikinusi, jog socialinės globos sferą būtina reformuoti pritraukiant aukščiausios kvalifikacijos specialistų ir suteikiant jų kompetencijai adekvatų atlygį.
– Kodėl, jūsų manymu, apie problemas socialinės globos įstaigose imama kalbėti tik įvykus nelaimei? Kaip viešojoje erdvėje pateikiama informacija veikia pačius globotinius? – „Laikinoji sostinė“ paklausė mokslininkės.
– Vilijampolės socialinės globos namai išgyveno labai sunkų periodą. Žuvus vaikui gedėjo visas kolektyvas, o tuo pat metu jo atstovams teko nelengva užduotis – reaguoti į viešojoje erdvėje pateiktą informaciją. Taip pati vaiko žūtis buvo tarsi nustumta į antrą vietą, pirmoje liko viešoji erdvė.
Turiu praktinio darbo su vaikais patirties, vadovauju dienos centrui. Žinau, jog tokiais atvejais, kai tragiškai žūsta vienas globotinių, tuo pat metu pakeičiamas įstaigos vadovas, keičiasi darbuotojai, vaikai patiria milžinišką traumą.
Nesvarbu, kad tie vaikai – neįgalūs. Jiems šie pokyčiai – didžiuliai. Todėl, mano nuomone, šioje situacijoje niekas nepagalvojo apie įstaigoje gyvenančius vaikus.
Ne kartą teko lankytis globos namuose. Patyriau, kad aštri reakcija į įvykusias nelaimes, įstaigos reorganizavimas bei kitos permainos turi labai sunkių pasekmių jose gyvenantiems vaikams.
– Kokios problemos būdingos globos namams? Kaip globotinius veikia viešojoje erdvėje pasirodanti neigiama informacija apie jų gyvenimo sąlygas bei nesutarimus įstaigoje?
– Į globos namus, tiek į Vilijampolės, tiek į kitus, patenka vaikai, kurie nėra pilni laimės ir vaikystės džiaugsmo. Jie patyrę pačių įvairiausių traumų.
Jei pakalbėtume su globos namų ugdytiniais, jie patvirtintų, kad čia esama ir savižudybių, ir savęs žalojimo, ir lytinės prievartos atvejų. Problemos, su kuriomis susiduria tokioje įstaigoje gyvenantis vaikas, nepaprastai didelės.
Kita vertus, labai gaila, kad šioms įstaigoms ir jų gyventojams klijuojama nereikalingųjų etiketė.
Pirmasis kilęs skandalas Vilijampolės socialinės globos namuose, kai vienas darbuotojų filmavo prieš nepilnametį smurtavusį kolegą, protu nesuvokiamas. Šioje situacijoje žmogus turėjo padėti kenčiančiam vaikui, o ne tai filmuoti ir įrašą vėliau naudoti saviems tikslas. Tai, kas nutiko, yra šiurkščiausias etikos pažeidimas. Juk prieš šį žmogų, neįgalų paauglį, smurtauta dvigubai.
Situacija niekuo nesiskiria nuo virtualioje erdvėje matomų patyčių scenų, kai vienas žmogų muša, galbūt užmuša, o kitas šį veiksmą filmuoja.
Galiu drąsiai pasakyti – reagavimas į tokias situacijas yra žalojantis. Jis neturėtų būti toks, kai vaikai supriešinami su darbuotojais, o galiausiai nutinka taip, kad globotiniai vadovauja įstaigai ir daro bet ką. Nes žino, jog pasiskundus, kilus skandalui darbuotojai bus nubausti.
– Užsiminėte apie socialinės globos įstaigų reformą. Kokia ji turėtų būti?
– Daktaro laipsnį įgijau Suomijoje, ten teko matyti labai kompaktiškus globos namus. Tačiau jų darbuotojams keliami ypač aukšti kvalifikaciniai reikalavimai. Norint dirbti globos namuose, minimalus reikalavimas – turėti magistro laipsnį.
Tai labai sudėtingas darbas, o žinių sprendžiant iš pažiūros paprasčiausias buitines situacijas reikia labai daug. Būtina mokėti dirbti su vaikų patirtomis traumomis, jų pasekmėmis.
Vadovaudama Senamiesčio vaikų dienos centrui įsitikinau, jog ne kiekvienas įgijęs aukštojo mokslo diplomą gali čia dirbti.
Kalbant apie Vilijampolės socialinės globos namus, manau, kad šioje įstaigoje turi dirbti tik aukščiausios kvalifikacijos specialistai. Nes juose gyvena tiek fizinių, tiek psichikos sutrikimų turintys vaikai, tad sunkumų gana daug.
– Lietuvoje bandoma sovietmečio rudimentu vadinamus globos namus reformuoti į skandinaviško tipo kompaktiškas įstaigas. Kaip šis procesas vyksta?
– Palyginti su Skandinavijos šalimis, Lietuvoje vykstanti reforma orientuota į globos sąnaudų mažinimą ir atsakomybės perkėlimą bendruomenėms.
Išlaikyti nevyriausybines organizacijas ir kvalifikuotų specialistų komandas šiuo metu gana sudėtinga dėl paslaugoms skiriamų lėšų.
Valstybei atsakomybę perduodant bendruomenėms, ši veikla turi būti atitinkamai finansuojama. Galiu drąsiai tvirtinti: šiuo metu bendruomenės dar nėra pasirengusios prisiimti atsakomybę už tokį joms perduodamų socialinių problemų kiekį.
Norint dirbti su neįgaliaisiais, pirmiausia reikia pažinti pačią negalią. O tam reikia specialistų. Deja, šiuo metu vyrauja stigmatizuojantis negalios pristatymas – neįgalūs žmonės pateikiami kaip baisūs, neprotingi ar net pavojingi.
– Kas pakeistų padėtį socialinės globos sektoriuje?
– Manau, jog įstatymais turėtų būti padidinti tokiose globos institucijose dirbančių žmonių atlyginimų koeficientai.
Vadovaudama vaikų dienos centrui nuolatos susiduriu su specialistų poreikiu. Studijas baigęs, savo kvalifikaciją keliantis darbuotojas turėtų gauti adekvatų atlyginimą. O ne tokį pat, kokį gauną verslo įstaigoje dirbanti valytoja.
Kita vertus, norint, jog darbuotojas augtų, jam reikia nuolatinio palaikymo. Parama bei motyvacija turi būti teikiama sąmoningai ir ramiai, o ne reaguojant į situacijas, kurias reikia staiga „užgesinti“.
