Visa ši absurdo komedija prasideda tada, kai tėvai vaikams pasako: „Na, vaikeli, mes tau norim tik geriausio, bet jeigu įstosi į teisę, būsi pilnai aprūpintas visuomenės narys. Mūsų širdys bus ramios, tu nebadausi“. Taip jie nubrėžia vaikams gyvenimo schemą. Ji yra tokia: laimingas žmogus privalo turėti visureigį, sodybą, žmoną ir važinėti atostogauti į egzotiškas šalis. Tada tėvai galės didžiuotis: „Mūsų vaikas jau stovi ant kojų, galime ramiai numirti“.
Taip psichoterapeutas Olegas Lapinas pokštauja, kalbėdamas apie laiko dvasią. Ir pataria – jei norite pailsėti, pasimokykite iš filmuko „Ežiukas rūke“. Juk prisimenate, kas nutiko ežiukui, kai jis įkrito į upę?
– Penktadienio popietę mieste visada spūstys. Kodėl žmonės skuba net ilsėtis?
– Yra nemažai žmonių, kurie skuba ką nors tvarkyti. Jie statosi namą ar padeda giminaičiams nurinkti derlių. Jiems reikia skubėti į naują darbą. Poilsį jie supranta kaip kitokį darbą. Čia yra tiesos. Jei veiklą tiesiog išjungsime, ištiks depresija. Todėl geriau daryti kažką kito.
Kita kategorija žmonių nori pakeisti vietą. Jie bėga iš miesto, kur stipriausiai veikia laiko dvasia. Gamtoje skubėjimas prapuola, nes ten veikia kitokie dėsniai.
– Kaip atsiranda tas įprotis nuolat skubėti?
– Vadinčiau tai daugiau ne įpročiu, o gyvenimo stiliumi. Pagal vakarietišką gyvenimo stilių svarbu išnaudoti laiką efektyviai. Rytuose ir Azijos šalyse skubėjimo yra mažiau – atrodo, kad ten net traukiniai važiuoja tada, kada jiems patinka ir niekas dėl to nesistebi.
Tas laikas, kuriame gyvena Vakarai, nėra toks senas. Anksčiau – apie tai rašė filosofas M.Foucault – žmonės gyveno neskubiame, cikliškame laike. Žiemą jie laukdavo pavasario, pavasarį – vasaros, vasarą – rudens, rudenį ruošdavosi žiemai. Žinodavo iš anksto, kad kartosis ne tik metų laikai, bet ir daugelis kitų dalykų.
O štai XIX amžiaus pabaigoje atsirado fabrikai ir pasidarė svarbu laiką išnaudoti efektyviai. Laikas tapo linijinis – jis visą laiką eina iš taško A į begalybę. Ir jau niekur nesikartoja.
– Anksčiau laiką žmonės matė ne kaip liniją, o kaip apskritimą?
– Taip. Įvykiai tarsi sukdavosi ratu, atsikartodavo. Žmonės galėjo nuspėti, kas vyks po pusmečio. O nuo industrinės revoliucijos laikas pasidarė nežinomas – žinoma tik praeitis ir dabartis, o toliau jau eina tiesiai į nežinią. Lyg į rūką.
Todėl žmonės pradėjo skubėti, nes gyvenimas pasidarė nepakartojamas. Tu negali grįžti po kiek laiko į tą patį tašką ir pakartot. Turi dabar tai padaryt arba išvis nedaryt.
Anksčiau buvo lengviau suvokti ir kada ką reikia daryti. Jei žmogus nesuvokdavo, primindavo aplinka. Pavyzdžiui, merginai sakydavo: „Tau jau laikas tekėti. Mes jau parinkom tau jaunikį“.
– Skamba ne taip jau smagiai. Dabar daugiau laisvės.
– Matot, ta laisvė atsirado kartu su nerimu. Dabar atsakomybė krenta tik ant moters pečių. Ji pati save kaltins, jei suklys. Ir ji skuba susirasti jaunikį, kol dar nesuėjo trisdešimt. Ir niekas jai neparinks, už ko tekėti.
Panašiai – ir su mokslais. Anksčiau žinodavai, kad tai, ką išmokai, bus visada vertinga. Dabar rytoj tai jau gali būti niekam neįdomu ir nepritaikoma. Tie specialistai, kurie dirbo su pirmaisiais personaliniais kompiuteriais, nemokėtų dirbti su šiuolaikinėmis programomis. Žinios nuvertėja.
– Kai technologijos keičiasi taip greitai, žmogui taip pat norisi keistis?
– Taip, jis turi nuolat šokinėti į naują, nežinomą pasaulį. Bandyti pagauti, kas vyksta – galbūt kokiuose nors greito mokymosi kursuose. Tiesa, tas pagavimas vyksta labai paviršutiniškai.
Štai beveik kiekvienas vadybininkas yra mokęsis bendravimo technologijų ar pardavimo technologijų. Bet jo esminiai įgūdžiai nuo to nesikeičia, nes tai greiti mokymai. Lygiai taip pat jūsų organizmas tik trumpam pasisotins, jei vaikščiosite valgyti tik į „hamburgerines“. Jūs labai greitai išalksite vėl.
– Dauguma kursų skirti tam, kad žmonės išmoktų dirbti efektyviau – nešvaistytų jo veltui, geriau pailsėtų ir tada jau pilni jėgų kibtų į darbus.
– Didžioji dalis darbo laiko tikrai naudojama neefektyviai. Nors mes tarsi gyvename tam, kad per trumpą laiką išspaustume maksimalią naudą, tai yra daugiau ideologija. Arba kaip daina ar šokis.
Iš tiesų tik nedidelė dalis, gal penktadalis visų žmonių dirba produktyviai. Būtent jie aptarnauja daug klientų, uždirba įmonei daug pinigų. Tačiau didžioji dalis žmonių tik imituoja tokį darbo tempą. Tų žmonių gabumai yra visai kitur.
Galbūt jie gabūs bandelių kepėjai, bet dirba nekilnojamojo turto agentūroje brokeriais. Jie imituoja tą stresą, kad atrodytų esą su visais kartu. Bet iš tiesų tose agentūrose tik dvidešimt procentų brokerių turi gerus klientus.
Didelėse kompanijose jūs galite matyti daug žmonių, kurie žiūri į kompiuterius. Bet iš tiesų jie ten dėlioja kokius nors kortų žaidimus ar skaito žinias. Taip jie prisitaiko prie laiko dvasios.
– O jei žmogus nusprendžia pasipriešinti laiko dvasiai? Būna juk, kad žmonės meta darbą banke, išvažiuoja gyvent į kaimą, pasistato jurtą ir ožkas augina.
– Yra tokių žmonių, jie vadinasi kontrkultūra. Ypač tai populiaru tarp jaunų žmonių, bet yra ir pavienių vyresnių žmonių, kurie pabrėžtinai priešinasi sistemai.
Važiuoja į kokius nors meditacinius renginius, nuogi laksto prie ežero.
– Labai įdomu, kad ir tie medituojantys žmonės dažnai ne tik paukštelius miške stebi. Dažnai jie „feisbuke“ prieš kažką kovoja – pavyzdžiui, prieš Ameriką. Ar taip yra dėl to, kad jie pripratę prie streso?
– Jiems reikia streso dėl to, kad išsaugotų tapatybę. Žmogaus psichologinis poreikis yra ne šiaip sau gyventi, bet turėti apsibrėžus aiškiais ribas, kas aš esu. Kontrkultūroje tapatybė dažnai yra „prieš ką aš esu“.
Ir kontrkultūra suteikia jums galimybę būti prieš globalizaciją, prieš pesticidus, prieš ruonių žudymą, prieš iškastinio kuro deginimą, prieš genetiškai modifikuotą maistą, prieš plastikinius indus, prieš automobilius su benzinu, prieš miškų deginimą Amazonėje. Su kuo nors kovodami jie susikuria tapatybę.
– O dauguma žmonių tapatybę susikuria prisitaikydami?
– Taip. Jiems tą padaryti padeda tėvai, kurie sako: „Na, vaikeli, mes tau norim tik geriausio, bet jeigu įstosi į teisę, būsi pilnai aprūpintas visuomenės narys. Mūsų širdys bus ramios, tu nebadausi“. Arba: „Tu suaugęs, spręsk pats, bet mes tavo vietoje pasirinktume plastinę chirurgiją“. Arba: „Mes tau tik laimės norim, bet gerai išeitų, jeigu prasimuštum į tarptautinių santykių institutą. Dirbtum tada Briuselyje“.
Tėvai atseit duoda vaikams žodinę galimybę pasirinkti. Bet iš tiesų duoda suprasti: „Geriau būk šitos kultūros dalis. Tada turėsi džipą, sodybą, žmoną, važinėsi į egzotines šalis. O mes galėsim sakyt – mūsų vaikas, ačiū Dievui, jau stovi ant kojų, mes jau galim ramiai numirt“.
Tas vaikas gali pasirinkti – arba jis eis ten, kur tėvai taip neįkyriai siūlo. Arba puls priešintis, taps kontrkultūros dalimis. Kels tėvams nerimą ir jie gers raminamuosius vaistus.
– Ar pas jus ateina konsultuotis daug tokių žmonių?
– Turiu nemažai klientų, kurių vaikai paauglystėje atsisako mokytis ir tik žaidžia kompiuteriu. Aišku, tėvams neramu. Dažniausiai jie patys daug dirba, daug bendrauja ir jiems sunku priimti tokį vaiko atsiribojimą.
Beje, paauglys pabėga iš tikro pasaulio į virtualų, bet jo gyvenimo tempas lieka toks pats greitas. Tuose kompiuteriniuose strateginiuose žaidimuose juk irgi reikia kuo greičiau reaguoti, daugiau nušauti, daugiau užkariauti.
– Ar skubėjimas irgi yra susijęs su tapatybe?
–Netiesiogiai. Jeigu jūsų tapatybė yra „jauna pradedanti specialistė“, jūs skubate ne dėl to, kad tai jums patinka. Jums reikia šeštą ryto išvažiuot į darbą, nes septintą Vilniuje spūstys. Todėl šokate iš lovos ir iškart važiuojate į darbą. Valgote užkandinėje arba išvis pakeliui, mašinoje – kokį nors „čyzburgerį“.
– Kodėl ji taip elgiasi? Iš baimės, kad ją iš darbo išmes, jei leis sau pailsėti?
– Iš dar didesnės baimės. Baimės būti išmestai iš tos kultūros. Žmogus turi įgimtą bendruomeninį jausmą. Buvimas bendruomenėje suteikia saugumą, bet kartu atsiranda ir baimė, kad bendruomenė išmes. Jei nežaisi pagal bendras taisykles, tu būsi niekas.
Jeigu esi kontrkultūroj, tu sąmoningai pasirenki pats save išmesti. Tai tie, kurie patys iššoka iš važiuojančio traukinio, nelaukdami, kol juos išmes. Taip yra lengviau. Jie visada gali pasiteisinti, kad laikosi antitraukinių ideologijos – dėl to ir iššoko.
Bet iš tiesų visi turi tą pačią baimę, kad juos išmes. Dauguma žmonių, kurie vadinami socialiai prisitaikiusiais, stengiasi taip gyventi, kad tik jų neišmestų.
– Tai ką daryt? Jūs sakote, kad priešintis sistemai irgi yra ne išeitis.
– Turbūt matėte, buvo toks geras filmukas „Ežiukas rūke“. Pamenate, ežiukas įkrito į upę ir buvo pasiruošęs skęsti. Staiga pajuto, kad dar kažkas yra, plaukia su juo. Ir tas „kažkas“ jį palaiko. Taip jis gulėjo mąstydamas: „Esu mažas ežiukas, aš įkritau į upę, bet šita upė mane neša“.
Mes negalime nebūti bendruomenėje. Besipriešinantys sistemai žmonės irgi yra bendruomenė. Galim būti su jais, plaukti prieš srovę. Arba bandyti atsipalaiduoti ir leisti gyvenimui mus nešti.
Dar yra žmonių, kurie pasitraukia į savo sukurtą pasaulį. Menininkai taip daro arba psichiniai ligoniai. Jie bando, būdami visuomenėje, gyventi ne čia.
– Ar jūs čia menininkus tapatinate su psichikos ligoniais?
– Tarp jų tikrai daug bendro. Menininkas turi būti pamišęs. Skirtumas tik tas, kad jis gali nustoti būti pamišęs. Apsirengęs normalią striukę, gali atstovėti eilę kokios nors pašalpos. O psichikos ligonis visada yra savo pasaulyje. Nors iš pažiūros jie nelabai skiriasi – abu gyvena savo sielos pasaulyje.
– Menas yra labai įdomus reiškinys. Menininkas parodo teatro scenoje stresą, kuris yra šioje visuomenėje, tada kritikuoja tą beprotybę – ir tai vadinasi spektaklis.
– Menas verčia sustoti. Jūs gal pastebėjote – kuo turtingesnis žmogus, tuo dažniau savo kieme jis bando sukurti kokį nors statišką pasaulį. Prisideda akmenų, pasidaro japonišką sodą, tada sėdi ir žiūri į tuos akmenis. Jis visada mąstė: „Aš dabar sukuosi taip tik todėl, kad galėčiau kada nors tiesiog sėdėt ant akmens ir žiūrėt į ežerą“. Jis dirbo, kad išsipirktų teisę kada nors ateityje sustoti.
O menas tai duoda visiems iškart. Nereikia vargti. Jums gali ką nors pagroti ar parodyti. Jei sustosite prie paveikslo, niekas neskubins, galite nors pusvalandį žiūrėt.
Čia nekalbu apie tuos meno mėgėjus, kuriems svarbu pasižymėti paukščiukus, kad matė S.Dali ir P. Pikaso paveikslus.
– Turbūt nekalbate apie tuos muziejus, kur visi skuba pamatyti „Moną Lizą“?
– Taip, jie bėga visą kelią, žiūrėdami į rodyklę „Mona Liza“. Apibėgę visą Luvrą galiausiai žmonių minioje pamato mažą kvadratėlį – paveikslą po stiklu. Tada jau gali sau užsidėti varnelę, kad pamatė „Moną Lizą“. Apsaugos darbuotojai skubina „Greičiau, greičiau“. Turi skubėti, nes už tavęs dar šimtai žmonių.
Čia jau meno vartojimas – būti pamačiusiam, būto paragavusiam. Visai kas kita – ateiti prie savo paveikslo, kuris niekam nežinomas, bet jums tinka į jį sėdėti ir ilgai žiūrėti.
– Miegoti žmonės eina vėlai. Kaip tą paaiškintumėte? Tai irgi susiję su norėjimu kuo daugiau padaryti.
– Man atrodo, kad su norėjimu kuo daugiau peržiūrėti. Ir žinias, ir „feisbuko“ juostą, ir nuorodas į „youtube“. Informacijos srautas didesnis negu yra laiko miegui.
Kiti nežiūri į internetą, bet labai daug mąsto. Jie nori kuo tobuliau išspręsti visokiausias problemas. Kadangi atsiduoti įvykių eigai jiems baisu, tada jie viską sukuria savo galvoj.
Taip žmonės savo dienos problemas perkelia į naktį. Jie guli ir galvoj suka mintis apie tai, ką daryt su neištikimu sutuoktiniu, kaip priversti vaiką mokytis, pataisyti klaidą darbe, kaip teisingai atsakyt į elektroninę žinutę. Tai reiškia, kad žmonės sprendžia naktį problemas, nes dieną jie sprendė kitokias problemas.
Tada užmigti neįmanoma ir jie vartosi.
O jeigu, užuot gulėję lovoje, jie naršo internete, vadinasi, bijo praleisti kažką vertingo iš srovės. Pavyzdžiui, katino nuotrauką. Arba kokią nors gražią mintį. Pavyzdžiui, apie tai, kad reikia sustoti.
„Feisbuke“ dabar yra visa išmintis.
