Pavyzdžiui, mama, per nėštumą priauganti 25 ir daugiau kilogramų – beviltiška perfekcionistė, siekianti „vaikui duoti viską“. Tokios persivalgančios motinos prisiima jėgų neatitinkantį tobulos motinos vaidmenį, kurį siekia atlikti ir po gimdymo.
Ypatingą žinią psichologai turi saulėgrąžų mėgėjams. Pasak jų, aistringi saulėgrąžų mėgėjai – ne tie, kurie jas pagliaudo retkarčiais, o tie, kurie be jų negali ištverti nė dienos, – savyje gniaužia agresiją aplinkinių atžvilgiu, viduje kaupia pyktį ir nereiškia tikrųjų jausmų artimiesiems. Išoriškai jie gali atrodyti malonūs, bet viduje verda pyktis ir nepasitenkinimas.
Mechanizmas toks – saulėgrąžos ne ryjamos, ne trinamos, ne troškinamos iki minkštumo, o graužiamos, duodant didelio darbo dantims.
Kad perkąstų, susmulkintų saulėgrąžą, reikia padirbėti žandikauliais, o, žiūrinti iš psichologijos požiūrio taško, išlieti agresiją. Tą pačią, kurią kaupia viduje saulėgrąžų mėgėjas.
Kodėl tai pavojinga? Nes saulėgrąžos pernelyg mažos, o agresijos pernelyg daug. Pradžioje nedidelės sėkliukės tampa savotišku narkotiku, žmogui net prasideda tam tikra „abstinencija“, jeigu jis jų negauna. Po to agresija pradeda po truputį veržtis į paviršių – pradžioje toje vietoje, kur žmogui daromos pastabos dėl saulėgrąžų, draudžiama jas gliaudyti arba šaipomasi iš vaikiško pomėgio. Bet kai atsiranda maža skylutė, atsiranda galimybė prasiveržti ir visai viduje sukauptai agresijai.
Taip, kaip moka griauti ir niokoti viską aplink saulėgrąžų mėgėjai, nemoka niekas. Nes tie, kurie stengiasi būti taikūs ir ramūs laikydami rankose saulėgrąžų pakelį, per ilgą laiką savyje užaugina džiną. Todėl, jeigu jums beprotiškai norisi saulėgrąžų, verčiau sudaužykite keletą servizų – palengvės.
