Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja Asta Skujytė Razmienė pasakojo, kad Jono Basanavičiaus 1898 m. išleistoje knygelėje „Medega mūsų tautiškai vaistininkystei“ išvardijamos 199 ligos ir traumos, o iš jų 8 ar 9 dabar galima laikyti psichologiniais sutrikimais.
Viena tų ligų – liūdesys. J.Basanavičius jį aprašė taip: „Yra ta liga tam, kuris turi dideles iškadas (liaud. nuostolius), arba ką prapuldo, baisu jam darosi ar pats sau galą pasidaro.“ Iš tiesų tai – XIX a. fiksuotas depresijos aprašymas.
Taip pat J.Basanavičius minėjo bulimiją. Įdomu tai, kad jis jos nesiejo su stresu, tiesiog manė, kad žmogus šiaip mėgsta persivalgyti ir nuolat ryja.
VšĮ Krizių įveikimo centro psichologė psichoterapeutė Astos Groblytė pastebėjo, kad dabar bulimija dažnai siejama su mūsų visuomenėje paplitusiu grožio kultu, o XIX a. išvaizda nebuvo sureikšminama, vadinasi, dėl valgymo sutrikimų negalima kaltinti vien grožio kulto – jie turi turi gilesnių priežasčių.
Dar XIX a. tautosakoje pavojingu dalyku laikytas išgąstis – koks nors labai stiprus emocinis patyrimas, kurį būtina gydyti. Jei jį patyręs žmogus nesigydys, išgąstis gali virsti rimta liga, pavyzdžiui, rože, nuomariu (epilepsija), lunatikavimu ar proto sumišimu.
Apie proto sumišimą J.Basanavičius rašė taip: „Ta liga daugiausiai atsiranda iš didelio gailesčio, rūpesčio ir uparos (t. y., pykčio, arba apmaudo). Iki septynių sykių taip žmogui vis darosi, tada protas praded jo maišytis. Tos ligos yra tris menčiai (liaud. etapai): 1) gali greit išgyti, 2) sunkiau, 3) nieks neišgydys.“
Dar J.Basanavičius aprašė klejojimą, kurį siejo su tuo, kad žmogus ne visiškai išsveiksta iš senų ligų, pavyzdžiui, meningito (smegenų uždegimo), ir amneziją, kurią siejo su traumomis.
Dar viena rimta psichikos problema XIX a. tautosakoje laikytas pyktis. Manyta, kad tai pavojinga emocinė būsena, kurią reikia gydyti. Gydymui tiktų žolelės, turinčios raminamąjį poveikį, pavyzdžiui, valerijonas ar kanapių sėklos.
Plačiai liaudyje kalbėta ir apie „nervus“ – tai galėjo reikšti ir ligos priežastį, ir pačią ligą.
XIX a. minėtas ir alkoholizmas – manyta, kad gerdamas žmogus slopina itin stiprius išgyvenimus.
Taigi aiškėja, kad ir XIX amžiuje žmonėms buvo pažįstama daug mūsų laikais būdingų psichikos sutrikimų.
Ypač aktualūs pykčiai su sutuoktiniu
Dėl kokių sunkumų žmonės dažniausiai kreipiasi į psichikos sveikatos specialistus dabar? A.Groblytė pasakojo, kad į Krizių įveikimo centrą per mėnesį vidutiniškai kreipiasi 35 žmonės. Didžiausia dalis jų, apie 28 proc., kreipiasi dėl problemų tarpusavio santykiuose, ir dažniausiai tai yra santykiai su sutuoktiniu.
Antrą vietą užima nusiskundimai prasta nuotaika ar nerimu (24 proc.). Dar nemažai žmonių kreipiasi dėl netekčių – tai ne tik artimo žmogaus mirtis, bet ir skyrybos ar darbo praradimas.
Įdomu tai, kad maždaug trečdalis į Krizių įveikimo centrą besikreipiančių žmonių yra jauni, 19-25 metų amžiaus. Tai nereiškia, kad jaunuoliai dabar labai nelaimingi – tiesiog, kai sunku, jie linkę ieškoti pagalbos, užuot stengęsi su viskuo susitvarkyti patys, kaip daro vyresnio amžiaus žmonės. Kartais net tėvai vaikams sako: „Ko tau eiti pas tą psichologą, pakentėk ir praeis.“
Psichoterapeutė, jungiškosios krypties analitikė Eglė Beinorienė pastebėjo, kad neretai žmonės į ją kreipiasi ne dėl išorinių problemų, kaip kad netektys, o dėl savo vidinių išgyvenimų. Nemažai jų, ypač priėjusių vadinamąją vidutinio amžiaus krizę, skundžiasi, kad senesnis gyvenimas jų „neveža“, norisi naujo gyvenimo kelio, o kokio būtent – nežino.
Vienas įdomesnių pavyzdžių – į psichologę besikreipusi keturiasdešimtmetė verslininkė, kuriai gerai sekėsi imtis vis naujų projektų, bet ji jautėsi nelaiminga, ją pradėjo kamuoti nerimas ir nemiga. Po konsultacijų su psichoterapeute ta moteris verslus atidėjo į šoną ir ėmėsi gyvūnų globos.
Gydo žolės, dainos ir mezgimas
Kaip senovėje žmonės įveikdavo psichologinius sunkumus? Dažnai pasitelkdavo įvairias žoleles – ne tik gerdavo jų arbatas, bet ir darydavosi jų vonias ar, pavyzdžiui, pagalvę prikimšdavo raminamai veikiančių apynių. Anuomet žmones gydydavo žolininkai, pribuvėjos, užkalbėtojai. Pastarieji, gydydami psichikos ligas, kartais jas tikrai įveikdavo.
Su krizes išgyvenančiais žmonėmis būdavo atliekami įvairūs ritualai, kurių esmė – žmogų nuraminti, priversti atsigręžti į save ir ramiai pamąstyti. Vienas tokių ritualų – smilkymas, kai ant žarijų būdavo smilkomi vaistiniai augalai, pvz., vaistinis bijūnas, apyniai. Tuo atveju, kai žmogų smarkiai išgąsdino šuo, būdavo smilkomi šuns plaukai, neva panašus dalykas išgydys panašų.
Buvo patariama duoti sunkumus išgyvenančiam žmogui ramybę. Tyrinėtojams viena močiutė sakė: „Reikia ramybės užsiėmimo: ką sugalvojau, tą darau, tai ir nervų nėra. Ką nori, tą daryk – durniuok, kitoj dienoj šienauk, kitoj kitką, o kai sako: „Eik dirbk“, čia nesveika.“ Taigi nieks sunkumus išgyvenančiam žmogui neturi nieko nurodinėti.
Lygiai taip ir mūsų laikais pabrėžiama, kad sunkumus išgyvenančiam žmogui nereikia patarinėti, ką daugelis mūsų labai mėgstame daryti. Svarbiausia jam parodyti, kad esame šalia, kad galime jį išklausyti, jei jis norės išsikalbėti ar prašyti kitokios pagalbos.
Mūsų laikų psichologai pabrėžia, kad, kai ištinka netektis, svarbu rasti laiko savo jausmams išjausti. Neretai šiais laikais aplinkiniai ragina greičiau užsimiršti: „Tu jau prieš du mėnesius išsiskyrei, ko čia dabar liūdi? Aplink tiek daug kitų vyrų – gali susirasti naują“, nors iš tiesų kurį laiką paliūdėti yra visai natūralu.
Dabar dėl žmonių psichikos sveikatos problemų dažnai kaltinamas greitas gyvenimo ritmas. Tačiau jis nėra kaltas dėl bėdų pats savaime – blogai yra tai, kad dėl jo žmonės neranda laiko pabūti su savo neigiamais jausmais ir nuo jų atsigauti.
Be to, krizę išgyvenantiems žmonėms psichologai primena, kad yra visai paprastų būdų, kurie jiems padėtų pasijusti geriau. Vienam labai palengvėja dainuojant, kitam – sportuojant, o gal mezgant.
Etnologų yra užrašytas vyro pasakojimas, kaip, mirus sūnui, jis išeina į laukus ir dainuoja, o tai jam padeda nurimti.
Kai kurie seni liaudiški psichologinių problemų sprendimo metodai gyvuoja ir dabar. Šalčininkų ir aplinkiniuose rajonuose tebefiksuojama atvejų, kaip žmonės susidraugauja su medžiais ir semiasi iš jų stiprybės. Viena moteris etnologams neseniai pasakojo, kad turi gerą draugę pušį, pas kurią eina pasiguosti, išsikalbėti, kai jai sunku. Kartais tai pušiai ji nunešanti saldainį, per Velykas – margutį, na, o medis jai padeda pasijusti geriau.
***
Šie reiškiniai buvo aptarti rugpjūčio 23 dieną vykusioje diskusijoje „Kokios psichologinės kančios kamavo lietuvius vakar, o kokios – šiandien?“, skirtame Krizių įveikimo dešimtmečiui paminėti.
