Tačiau yra būdų, kaip atpažinti melą. Vienais atvejais gali padėti kūno kalbos žinojimas, kitais – naudojamos frazės, trečiais – detalus įprastinio elgesio žinojimas ir panašiai.
Elgsenos psichologas Jo Hemmingsas nusprendė padėti susigaudyti, kaip įvairiose situacijose atpažinti melą.
Draugas
Tarkime, kad jūs asmenį pakankamai gerai pažįstate. Žinote, kaip jis paprastai šypsosi ir juokiasi, kaip pozicionuoja savo kūną ir kiek laiko, bendraudamas su jumis, išlaiko akių kontaktą.
Jūs atpažįstate jo nuotaikas, ypač neoficialiose, neįpareigojančiose situacijose. Galbūt žinote keletą tarpusavy susijusių jo veido mikroišraiškų, kurios išduoda, kaip jis jaučiasi.
Galbūt susirūpinęs jis rausta ar raudonuoja.
Gal jo šnervės išsiplečia. Gal jis krimsteli ar apsilaižo lūpas. Gal vengia akių kontakto ar staiga mirkteli. Ir tu jau žinai, kad kažkas ne taip.
Bendradarbis
Kitaip nei draugą, kurį turite progos stebėti privačioje aplinkoje, bendradarbį, greičiausiai darbo vietoje slepiantį savo tikruosius išgyvenimus, bus sunkiau pagauti meluojant.
Mažiau pažįstamų žmonių atveju pravartu žvelgti ne į veido išraiškas, bet į gestus. Jie gali skėsti kojas ir rankas plačiau ar, atvirkščiai, mažiau nei paprastai. Būtina atkreipti dėmesį į nuokrypį nuo įprasto elgesio būdo.
Taip pat svarbu įvertinti ir bet kokį kalbėjimo būdo pasikeitimą. Kad kalba netiesą, gali išduoti bendradarbio kalbos pagreitėjimas ar sulėtėjimas, o taip pat ir didesnis nei paprastai kalbėjimo tempo kaitaliojimasis.
Restorano ar parduotuvės darbuotojas
Bendraujant su asmenimi, kurį matai pirmą kartą ar geriausiu atveju buvai tik keletą kartų susidūręs, sudėtinga atskleisti apgaulę.
Gali būti, kad aptarnaujantis personalas, siekdamas apginti save ar savo įmonę, pradės daugžodžiauti ir sudėtingai aiškinti, kodėl jie negali ko nors padaryti. Tai jiems suteikia laiko pagalvoti ir kartu leidžia pabandyti išmušti jus iš pusiausvyros.
Mažai tikėtina, kad meluojant aptarnaujantis personalas naudotų įvardį „aš“. Siekdami psichologiškai atsiriboti nuo sakomos netiesos, jie teikia pirmenybę įvardžiams „mes“ ar „jie“. Taip jie perkelia atsakomybę savo darbdaviams.
Nepažįstamasis gatvėje
Įsivaizduokime situaciją, kad jūs klausiate gatvėje atsitiktinio praeivio kelio ar kad kas nors priėjo prie jūsų ir pradėjo pasakoti, ką matė.
Kai esate gatvėje ir pašnekovą matote pirmą kartą, reikia kreipti dėmesį į tai, ką jis sako, o ne kaip gestikuliuoja.
Reikšmingas ženklas – jūsų žodžių ar frazės pakartojimas. Tarkime, klausiate, kaip nuvykti į geležinkelio stotį. O praeivis vietoj to, kad atsakytų, pakartoja jūsų klausimą. Taip elgdamasis jis nori laimėti laiko pagalvoti, ar prisipažinti, kad nežino, ar pasidalinti spėjimu, ar tiesiog nurodyti klaidingą kryptį.
Be to, būtina atkreipti dėmesį į tai, kai stengiamasi pernelyg detaliai nurodyti kelią. Taip pašnekovas siekia įtikinti jus, kad žino, nors galbūt iš tikrųjų nežino.
Gyvenimo partneris
Tai, kad savo gyvenimo partnerį artimiau nei bet ką kitą pažįstame, skatina manyti, kad lengvai atpažintume ir jo apgavystę. Tačiau, deja, viskas yra priešingai.
Labai artimo žmogaus melas gali būti sunkiau atpažįstamas, kadangi mes taip juo stipriai pasitikime, kad mums nesinori galvoti, kad jis galėtų kalbėti ką nors kita nei tiesą.
Pagrindinis akstinas, priverčiantis atsibusti iš saldaus pasitikėjimo sapno, – ženkliai pasikeitęs gyvenimo partnerio elgesys: padidėjęs uždarumas, susilpnėję jausmai ar akių kontakto vengimas.
Suklusti gali paskatinti ir pats partnerio elgesys. Antroji pusė gali užimti pernelyg gynybinę poziciją, įtikinėdama, kad ji niekada nemeluoja jums, ar net apkaltindama jus melu. Kaltindamas, kad tai jūs slepiat tiesą, gyvenimo partneris siekia užmaskuoti savo paties apgavystę, o pričiuptas – pateisinti savo veiksmus.
Meluodamas gyvenimo partneris gali būti supykęs ar, priešingai, labai ramus ir susitvardęs. Todėl, sprendžiant, kaip yra iš tikrųjų, svarbiausia ne atskiri elgesio požymiai, bet kompleksinis jų pasikeitimas.
