Visi iškeliausime iš šio pasaulio. Tai – nepaneigiamas faktas. Ir visi bijo mirties, nes niekas nežino, kas laukia už tų durų, pro kurias anksčiau ar vėliau įžengia kiekvienas žmogus.
Nežinomybė visada baugina. Mirties baimė kaip didelį poveikį turintis vaistas nedidele doze yra puikus stimuliatorius, didele – nuodai.
Jei mirties baimė nedidelė, mintis apie ją – galingas variklis, verčiantis imtis kokios nors veiklos. Žmogus stengiasi nuveikti ką nors tokio, kad jo vardas įeitų į istoriją, mėgaujasi kiekviena gyvenimo akimirka, džiaugiasi vaikais, anūkais, proanūkiais. Juk jie neleis nueiti užmarštin jų giminei.
Saikinga mirties baimė verčia žmogų vengti pavojų, naktimis neslampinėti po tamsias, nuošalias miesto pakraščio gatves, nevaikščioti plonu upės ledu.
Šokinėjimo parašiutu aistruolis kruopščiai tikrina parašiutą ir būtinai segi gelbėjimosi liemenę.
Kai mirties baimė tampa beribė, ši būsena žmogų paralyžiuoja ir virsta liguistu, dažnai nepagrįstu rūpinimusi dėl artimųjų. Duktė negali miegoti naktimis, nes jai ramybės neduoda mintis, jog jos sunkiai serganti mama staiga nustos kvėpuoti.
Didelė baimė gali virsti hipochondrija – įkyriomis mintimis apie mirtinas ligas. Kaip antai: „Tikrai turiu vėžį, tik gydytojai negali jo aptikti. Nustatys, kai bus ketvirtosios stadijos, kai liga mane jau bus suėdusi. Ką daryti?“
Vieni mano, kad niekas neturi prasmės, nes vis tiek mirsime, ir nugrimzta į depresiją. Kiti supranta, jog viskas kada nors baigsis, ir dėl to nieko nedaro ir nieko nemyli. Moteris nesiskiria su atgrasiu, nemaloniu vyriškiu, nes santuokos pabaiga jai tolygi mirčiai!
Pernelyg didelė mirties baimė pasiglemžia daug energijos, atima gyvenimo džiaugsmą ir sukelia ligas.
Psichologų pagalbos dažnai prireikia laivo sudužimą išgyvenusiems jūrininkams. Po to jie paniškai bijo vandens ir uždarų erdvių. Juos kankina kaltės jausmas dėl žuvusių draugų ir jie mano, kad yra neverti gyventi.
Be specialistų pagalbos neišsiverčia ir giliavandeniai narai. Nuo jų dvasinės ramybės panirimo ir buvimo po vandeniu metu priklauso gyvybė.
Kai užplūsta panika ir pažeidžiamas kvėpavimo ritmas, sutrinka oro patekimas ir atsiranda mirties grėsmė.
Susidūrę su šiais atvejais psichologai padarė išvadą, kad baimės vienaip ar kitaip susijusios su mirtimi. Ir tuomet jiems kilo mintis: kodėl panašaus jausmo nepradėti gydyti panašiu jausmu? Kitaip sakant, baimę numirti – mirties išgyvenimu. Taip buvo sukurta tanatoterapija.
Kas bendra tarp tanatoterapijos ir mirties? Visiško fizinio atsipalaidavimo ir ramybės būsena. Susitaikymas ir abejingumas aplinkai. Tanatoterapijos specialistai remiasi ritualais, pateikiamais tibetiečių „Numirėlių knygoje“.
Čia rašoma, kaip sustingęs numirėlis paguldomas laidojimo poza lėtais ir atsargiais judesiais, kad būtų nepakenkta kaulams ir raumenims.
Būtent šie judesiai tapo daugelio tanatoterapijos specialistų metodo pagrindu. Gyvą žmogų lėti ir atsargūs, jo kaulus ir raumenis tausojantys judesiai stebėtinai nuramina, suteikia sklandymo pojūtį ir panaikina ryšį su kūnu. Ir jis tampa panašus į iškeliavusiojo anapilin.
Tanatoterapijos seansai atliekami individualiai ar grupėse. Prieš seansą pacientas atskleidžia specialistui, kas jį jaudina, kalba apie gyvenimą ir mirtį.
Bet savo problemų iškloti nebūtina.
Po to kambarys aptemdomas, tyliai groja muzika. Pacientas atsigula ant kilimėlio. Tanatoterapijos specialistas klausia, ko žmogus nori iš seanso: sutikti meilę ar nusipirkti būstą.
Specialistas žino, kokias raumenų grupes reikia atpalaiduoti, supranta, kokių problemų jie sukelia ir kokiems jausmams užkerta kelią būdami įsitempę.
Lėtais judesiais ir prisilietimais – taškiniais ir lengvais arba giliais ir ilgai trunkančiais – specialistas nuslopina įtampą.
Kartu su raumenų įsitempimu dingsta kliūtys tarp paciento ir jo jausmų. Pastarieji pakyla iš žmogaus gelmių ir tampa sąmoningi. Pavyzdžiui: „Pasirodo, kad visus savo, jau suaugusio žmogaus, metus pavydėjau savo jaunesnei seseriai!“
Bet tai atsitinka ne iš karto, o po tam tikro laiko – po valandos, dienos ar dviejų. Esant energijos pakilimui, nesunku pripažinti visus savo išgyvenimus.
Gali išplaukti į paviršių prisiminimas, suteikęs tokį skausmą, jog jį teko prislėgti depresija, kad nereikėtų kamuotis nuolat.
Vyriškis, buvęs specialaus padalinio narys, tarnavęs karinių konfliktų draskomame regione, gydėsi nuo ilgos depresijos. Ji nepaleido jo iš savo gniaužtų.
Po kelių tanatoterapijos seansų vyriškis prisiminė, kad per vieną kovinę operaciją metė granatą į namą.
Čia kartu su banditais buvo ir taikių gyventojų, bet šito karys nežinojo. Ir vienas žmogus žuvo.
Baisus, skausmingas prisiminimas. Bet jį slopinti beprasmiška – reikia su juo susitaikyti, apie jį negalvoti ir gyventi toliau.
Per tanatoterapijos seansus šie žmogaus išgyvenimai ištirpsta asmenybėje kaip cukrus vandens stiklinėje.
Jausmai, emocijos, kurios nedavė ramybės, nenusėda sielos gelmėse, o tampa jo dalimi. Žmogus keičiasi. Juk gyvenimas – visada pokyčiai.
Kam ir kada rekomenduojama tanatoterapija?
Ji padeda kovoti su bet kokiomis priklausomybėmis – sekso, nikotino, alkoholio, azartinių žaidimų ir nuo kito žmogaus. Įdomu, kad po tanatoterapijos girti blaivėja, nes suaktyvėja alkoholio neutralizavimo ir šalinimo iš kepenų procesas.
Tanatoterapija išvaduoja iš panikos atakų ir įkyrių baimių. Gelbėja ir sergant depresija. Visiškas atsipalaidavimas ne tik pašalina kliūtis, bet ir atkuria žvalumo, pastovios nuotaikos neuromediatorių gamybą.
Procesas užtrunka apie pusę metų. Ši terapija taikoma mirties baimei pašalinti ir kaip vaistas netekties skausmui įveikti.
Tanatoterapija veiksminga gydant nevaisingumą tais atvejais, kai medikas moteriai ir vyrui sako: „Abu esate sveiki ir vaisingi.“ O į jų klausimą, kodėl nesusilaukia vaikų, tik skėsteli rankomis.
Specialistai įsitikinę, kad pastoti sunku moterims, kurios įpratusios save kontroliuoti. Tanatoterapija nuslopina šią kontrolę. Kiaušialąstė subręsta, spermatozoidas nusigauna iki jos, apvaisinimas įvyksta.
„O manęs niekas neužkas su karstu ir neužbers žemėmis?“ – taip daugelis įsivaizduoja klasikinę tanatoterapiją, kurią taiko Meksikos psichoterapeutai.
Šioje šalyje gerbiama mirtis: ji – kulto, buities dalis, o didžiausia metų šventė – Visų šventųjų – skirta mirusiesiems.
Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje meksikiečiai Rusijos sostinėje Maskvoje buvo surengę parodomuosius trumpalaikio žmogaus buvimo po žeme seansus.
Ši tradicija žinoma daugeliui tautų, ją aprašė iš Peru kilęs amerikiečių rašytojas ir antropologas Carlosas Castaneda.
Užkasimas žemėje trumpam laikui sukelia didelį stresą ir dabar kaip ritualas pasitelkiamas kai kurių negalavimų atvejais.
Pacientai nuleidžiami į duobę, kur įstatomas vamzdis orui patekti. Šoką sukelianti procedūra.
Daugelis pacientų į kapą ima mobiliuosius telefonus ir kone iškart po užkasimo maldauja kuo greičiau atkasti.
Po žeme patirti išgyvenimai turi racionalų grūdą. Po tokio streso standartinės problemos, kaip antai „vyras siutina, bet skirtis nenoriu – bijau vienatvės“, prasiveržus adrenalinui, sprendžiamos greitai. Viens du, ir skyrybos.
Gyvenimo vertė išauga. Bet dažniausiai tai nėra proto prašviesėjimas, o stiprus emocinis šokas, palengvėjimas pamačius dienos šviesą ir adrenalino pliūpsnis – „aš gyvas!“ ateina po keleto savaičių.
Kas bendro tarp tanatoterapijos ir meditacijos?
Tanatoterapija skiriasi nuo įprastinės meditacijos būsenos labai stipriu atsipalaidavimu, visišku užkardų, raumenų spaustukų ir kūno bei kontakto su kitu žmogumi kontrolės panaikinimu. Ir visa tai suteikia saugumo jausmą.
Tuomet atsidaro šliuzai tarp sąmonės ir pasąmonės. Kūno temperatūra sumažėja, arterinis kraujospūdis – taip pat, pulsas sulėtėja. Atsiranda pojūčiai, panašūs į klinikinės mirties išgyvenimus.
Būna taip, kad žmogus mato tunelius, save iš šalies, baltą šviesą. Jam prieš akis prabėga praeitis ar iškyla seniai buvę įvykiai, atsiranda regėjimai.
Jei į mirimo būseną pasineriama turint kokių nors poreikių, pavyzdžiui, „noriu geriau miegoti“ ar „noriu susirasti naują darbą“, tai išsipildo, nes šiems norams pasiekti nukreipiama atsilaisvinusi energija.
Žinoma, pokyčiams reikia laiko. Jų suvokimo procesas užtrunka keletą dienų ar savaičių.
Žvelgiant į šį klausimą giliau, tanatoterapijos specialistas padeda jautriau, jausmingiau vertinti gyvenimą ir vengti bet kokios nepateisinamos rizikos. O būtiną riziką kruopščiai pasveria.
Ar patiriame ką nors panašaus?
Žmogus susiduria su keturiomis „mažosios mirties“ rūšimis.
* Pirmoji rūšis – miegas. Žmogus kas vakarą eina miegoti ir „miršta“. Kas rytą „prisikelia“ iš „mirusiųjų“.
* Antroji – orgazmas. Įkopęs į aukščiausią palaimos viršūnę žmogus patiria atitolimo nuo savęs ir susiliejimo su partneriu būseną. Savęs praradimas – mirties požymis.
* Trečioji – visiškas atsipalaidavimas. Viena jogos asanų (pratimų) taip ir vadinasi – mirusio žmogaus poza. Tai modeliuojama tanatoterapijos seanso metu.
* Ketvirtoji – beprotystė su visišku asmenybės praradimu. Čia dingsta tai, kas laikoma žmogaus esme. Beprotystę kabala pripažįsta kaip blogiausią sunkią lemtį, blogesnę už mirtį.
O.Kacėnaitė
