Gėdos jausmas: kada tai ima nuodyti gyvenimą

Jei bijote nepatikti kitiems, esate savikritiškas, o gal kaip tik pabrėžiate savo begėdiškumą, ko gero, dėl to kalta jumyse tūnanti toksiška gėda. Bloga žinia: gėda tampa epidemija. Tačiau saviugdos specialistas, psichologas Antanas Grižas (29 m.) tvirtino, kad yra ir geroji naujiena: iš jos galima išsivaduoti.

 Turbūt nėra tokio žmogaus, kuriam kada nors gyvenime nebūtų adresuotas sudrausminimas: „Kaip tau ne gėda?!“<br> 123rf nuotr.
 Turbūt nėra tokio žmogaus, kuriam kada nors gyvenime nebūtų adresuotas sudrausminimas: „Kaip tau ne gėda?!“<br> 123rf nuotr.
Reklamos agentūros „Autoriai“ nuotr.
Reklamos agentūros „Autoriai“ nuotr.
A.Gižas: „Nustokite gėdinti vaikus.“<br>„123rf.com“ nuotr.
A.Gižas: „Nustokite gėdinti vaikus.“<br>„123rf.com“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

„Lietuvos rytas“

Nov 5, 2018, 3:15 PM

Turbūt nėra tokio žmogaus, kuriam kada nors gyvenime nebūtų adresuotas sudrausminimas: „Kaip tau ne gėda?!“

Pastaruosius šešerius metus į gėdos ir pažeidžiamumo temas besigilinantis psichologas A.Grižas šio pasakymo mėgėjams nepritaria ir kalba apie žalą.

Pasak jo, mes visi ir be gėdinimo esame pajėgūs susigėsti, kai ką nors padarome ne taip, ir iš to pasimokyti.

Jei dar gauname perdėtų priekaištų, gėda mumyse tampa toksiška ir nevaldoma.

„Kuo daugiau turime toksiškos gėdos savyje, tuo labiau ji paliečia mūsų tapatybę. Taip galime pasiekti kraštutinumą ir imti gėdytis dėl to, kad gyvename. Tada jaučiamės neverti egzistuoti, o kiti esą daro paslaugą, kad leidžia mums gyventi. Tai be galo sunkus patyrimas“, – dėstė psichologas.

Vesdamas gėdos pažinimo mokymus A.Grižas kitus moko ir pats kartu mokosi ugdyti lengvą smalsumą: ko aš bijau, ko gėdijuosi, kaip saugausi, kaip tai veikia? Neskubant iškart to keisti, o pirmiausia siekiant suprasti.

Gėda ir pažeidžiamumas – sudėtingos temos, kurių dauguma vengia. O A.Grižas jaučia, kad apie tai kalbėti reikia kuo daugiau.

– Kodėl gėda – aktuali tema?

– Jau apie dešimtmetį dirbu savižudybių prevencijos srityje ir „Jaunimo linijoje“ – atsiliepiu į skambučius. Ten labai aiškiai matyti, kad vienas pagrindinių kančios šaltinių yra būtent gėda.

Ji mus padaro vienišiais, atsiskyrėliais, mes dėl jos nepriimame savęs, nepriimame kito, nedrįstame atsiskleisti, pasakyti, kas mums svarbu, svajoti ir siekti savo svajonių, nedrįstame užkalbinti mums patinkančio žmogaus, gėdijamės savo jausmų ir galiausiai dėl to susipykstame patys su savimi.

Gėda yra nematomas, bet labai galingas dalykas. Mes apie tai net nemokame šnekėti, vadiname kitais pavadinimais, todėl sunku atpažinti gėdos jausmą.

– Tai koks jausmas yra gėda? Kokią įtaką ji daro kitiems jausmams?

Gėda skirstoma į dvi rūšis – sveiką ir toksišką ar chronišką. Kalbant apie sveiką gėdą, tai labai natūralus ir geras jausmas, kaip koks šaltas dušas mus nupila, kai pasielgiame netinkamai, pavyzdžiui, ką nors įskaudiname ar padarome kokią nors žalą kitam žmogui.

Tai labai sveikas jausmas, kuris priverčia mus sustoti ir susimąstyti, ar tikrai viską gerai padariau. O chroniška gėda kaupiasi tada, kai ją pajaučiame, pabandome taisytis ir mums nepavyksta, kai toliau esame gėdinami, patiriame smurtą, patyčias, atstūmimą, nepriežiūrą.

Kadangi labiausiai esame pažeidžiami vaikystėje, nuo tada daugiausia ir susikaupia mumyse tos toksiškos gėdos. Vėliau ji virsta niūresniais dalykais.

Mes dėl to nepasitikime savimi, jaučiamės menkaverčiai, neverti meilės, laimės, kitų žmonių dėmesio, kantrybės. Galiausiai gėda mumyse sukuria vidinį kritiką, kuris visą laiką sako: tu blogas, tu negeras, kvailas, šlykštus. Tai yra gėdos balsas.

– Kaip atskirti, iki kiek gėda mumyse yra sveika ir kada ji jau ima trukdyti?

– Visi turime sveiką gėdą, ir ji tam tikrose situacijose sukyla. Paprasčiausia yra pradėti save stebėti, aiškintis, ko nori ir kas nuo to sulaiko.

Jeigu matome, kad mus sulaiko nepasitikėjimas savimi, jeigu sakome, kad esame nepakankamai protingi, gražūs, patyrę, moteriški, vyriški, jeigu bijome kitų neigiamos nuomonės ir labai daug pastangų atiduodame tam, kad kiti apie mus galvotų tik teigiamai, tai ženklas, kad gėda stipriai valdo mūsų gyvenimą.

Žinoma, galima taip gyventi, bet toks gyvenimas turi didžiulę kainą. Mes labai daug energijos išeikvojame tam, kad žmonės mus mėgtų.

Tačiau galiausiai netampame dėl to laimingesni, nes viduje vis tiek save kritikuojame.

Vienintelis kelias – mokytis vis labiau save suprasti ir priimti. Tam yra daug skirtingų įrankių.

– Nuo ko reikėtų pradėti siekiant pažaboti gėdą savyje?

– Yra paprastas pratimas. Atsiminkite sunkią situaciją santykiuose ir mėginkite atsakyti į klausimą: „Kaip aš kuriu atstumą tarp savęs ir kito žmogaus?“

Negalvokite apie kitą žmogų, neieškokite tariamai blogų jo savybių, tačiau klauskite savęs: ar aš ieškau pasiteisinimų, ar apsimetinėju, ar meluoju, ar vengiu ir ką noriu apsaugoti tokia gynyba? Tuomet gali pradėti aiškėti, ką mes saugome, kur patys jaučiamės pažeidžiami ir nenorime būti sukritikuoti, pažeisti.

Tokia yra pradžia – stebėti save ir bandyti suprasti savo jausmus. Pagrindinė žinia, kurią aš noriu skleisti, yra tai, kad galima gyventi laisviau, su mažiau baimių ir mažiau gėdos.

Tam padeda saugūs santykiai. Gerai, jei aplinkoje yra bent vienas žmogus, kuriuo galite pasitikėti, kuriam galite pasipasakoti. Jei tokio žmogaus neturite, verta paieškoti.

O jei vis tiek sunku surasti, visada galite kreiptis į tokias organizacijas kaip „Jaunimo linija“, „Vaikų linija“, „Vilties linija“. Ten galite išsakyti tuos dalykus, dėl kurių bijote būti sugėdinti.

– Nuo seno vartojamas posakis: „Kaip tau ne gėda?!“ Ar jis yra žalingas?

– Kai sakome: kaip tau ne gėda, bandome sutrumpinti kelią, kad kitas žmogus kuo greičiau apsiramintų ir elgtųsi „padoriai“.

Bet yra sveikesnis, tiesa, kiek ilgesnis, būdas – kalbėti, koks to žmogaus elgesio poveikis, kokios pasekmės ir kokios bausmės bus taikomos už tą elgesį.

Gėdinimas yra iš esmės negeras dalykas – tai tarsi gąsdinimas atstūmimu. Gėda pasitelkiama siekiant kontroliuoti kitų elgesį. Gėdinimą pasitelkia ir tėvai. Tai labai galingas dalykas, nes mes itin jautrūs gėdai.

– Kokias klaidas daro tėvai auklėdami vaikus?

– Dažniausiai toksiškos gėdos mes prikaupiame vaikystėje, kai esame labiausiai pažeidžiami. Dažnai tėvai nesuvokia, kokią galią vaikams turi jų ištarti paprasčiausi žodžiai.

Net ir konkrečioje situacijoje pasakymas „koks tu blogas“ siunčia tiesioginę žinią, kad žmogus yra iš esmės blogas. Geriau patarčiau aiškintis, koks buvo netinkamas elgesys, ir kalbėti apie jo priežastis bei pasekmės.

Esu girdėjęs, kaip tėvai savo vaikui sako: jei būsi blogas, atiduosiu tave į vaikų namus. Tėvai, ko gero, nežino, kaip tvarkytis su ta situacija, ir griebiasi šiaudo, kad tik vaikas imtų klausyti.

Gąsdinimas namų netekimu turi didžiulį poveikį – vaikas paklūsta, bet tai palieka mažame žmoguje didelį įspaudą. Jis gauna žinią, kad nėra pakankamai geras ir turi stipriai stengtis siekdamas toks būti, įtikti tėvams.

Kai tai sakau, suprantu ir tėvus. Auginti vaiką yra didžiulis iššūkis. Ir spaudimas būti idealiu tėvu ar motina yra stiprus. Dažniausiai gyvenimas mūsų tam vaidmeniui tinkamai neparuošia.

Auginant vaiką svarbu mokytis užjausti save, savo vidinį vaiką. Kai atjausime save, būsime labiau linkę pripažinti savo klaidas auklėjant, ieškoti sprendimų.

– Kaip būtų galima užkirsti kelią gėdos plėtojimui auklėjant vaikus?

– Pagrindinis priešnuodis gėdai yra empatija – kito pajautimas ir ryšys. Jeigu auklėdami vaiką sugebame palaikyti ryšį, būti kartu net tada, kai jis susimauna, pavyzdžiui, negrįžta laiku ar sudaužo telefoną, jau galime išvengti gėdos kaupimo.

Nes vaikai dažniausiai patys žino, kada pasielgia neteisingai, ir išgyvena, atgailauja. Ir jei mes dar papildomai jiems uždėsime gėdos, jie gali pradėti panikuoti, kad praras viską, kas brangiausia.

Svarbiausia vaikui nuolat akivaizdžiai parodyti, kad tėvai jį myli, – žvilgsniais, žodžiais, apsikabinimais.

Yra įvairių gėdos šaltinių. Vieni gėdijasi, kad nėra pakankamai protingi, kiti – savo išvaizdos, treti – savo pasiekimų, dar kiti jaučiame gėdą, kad neturime pakankamai santykių su kitais žmonėmis.

Labiausiai paplitęs gėdos šaltinis susijęs su seksualumu. Šia tema mūsų visuomenėje vis dar vengiama kalbėti garsiai ir mes tikrai blogai paruošiame vaikus seksualumui tiek mokyklose, tiek namuose. Ir to pasekmė – gėda.

Paaugliai nežino, kaip reaguoti į kūno bei psichologinius pokyčius, kaip tai vertinti. Tad visiems tėvams patarčiau pamąstyti, ar jie pakankamai kalba su savo vaikais lytinėmis temomis, ar pasirūpina vaiko paruošimu suaugusiųjų gyvenimui.

– Kur dar galime prikaupti toksiškos gėdos?

– Jeigu patiriame patyčias, traumas, smurtą būdami paaugliai ar jau suaugę. Pavyzdžiui, seksualinio smurto aukos išgyvena labai didelę gėdą.

Gėda yra susijusi su vertinimu, kiek vyras jaučiasi vyriškas, o moteris – moteriška. Lietuvoje laikomasi griežtų nuostatų apie lytis, todėl daug žmonių kankinasi. O jei žmogus nėra heteroseksualus, tai dar tampa papildomu kančios šaltiniu.

Iš savo praktikos žinau, kad daugiausia žudosi vyrai. Jiems ypač sunku parodyti savo pažeidžiamumą, jausmus. Jie bijo prarasti tvirto vyro reputaciją.

– Ar žmonės supranta, kad gėda yra problema?

– Visame pasaulyje pradedama pripažinti, kad gyvename siaučiant gėdos epidemijai ir reikia ko nors imtis. Atliekami moksliniai tyrimai, terapeutai ima pripažinti, kad gėda yra viena didžiausių žmogaus kančių.

Kas apsunkina gėdos prisijaukinimą? Mes gėdijamės pripažinti, kad gėdijamės, ir gėdos patyrimą slepiame po kitais jausmais.

Pavyzdžiui, sakome: aš esu savikritiškas, aš nepasitikiu savimi, man baisu, neįdomu, aš juk introvertas. Iš tikrųjų taip mes pridengiame tikrąją priežastį – man gėda.

Kol mes to nepripažįstame, negalime išjausti gėdos ir suprasti, kaip stipriai ji veikia mūsų gyvenimą.

– Jei sieksime išnaikinti gėdą savyje, ar netapsime savanaudžiais ar laisvamaniais? Kur pusiausvyra?

– Man patinka amerikietės Brene Brown, kuri yra viena garsiausių gėdos ir pažeidžiamumo tyrinėtojų, citata: „Mes visi savyje nešiojamės išskirtinę dovaną, kurią tik mes galime duoti pasauliui, ir ji patiks ne visiems.“

Taip, būdami savimi, pasirodydami, išlįsdami iš kiauto neišvengiamai padarysime klaidų, patirsime atstūmimą, nepriėmimą, bet tikiu, kad tai yra dėl gero tikslo. Mes kur kas daugiau duodame pasauliui, jeigu drįstame būti savimi ir siekiame savo svajonių, užuot būdami susigūžę ir siekdami būti nematomi.

Tada mes imame kentėti, pykti ant pasaulio – esą jis mus varžo. Iš tikrųjų mes patys apribojame save nuo džiaugsmo. O kuo laimingesni esame, tuo labiau galime dalytis laime su kitais.

Kita vertus, yra dvi kraštutinės toksiškos gėdos išraiškos. Viena – kampe susigūžęs žmogus, kuris bijo pasirodyti, nes gėda. Kita – išraiškingas žmogus, užgožiantis kitus, nejaučiantis nei kitų, nei savęs. Pastarasis gėdą yra tiesiog užblokavęs.

Siekiamybė turėtų būti tapti žmogumi per vidurį, kuris drįsta būti savimi, išreikšti savo nuomonę, nebijo daryti klaidų ir yra pasiruošęs sureaguoti, jei vis dėlto suklysta.

– Ar kalbėdamas apie gėdą susiduriate su kritika?

– Žinoma. Dažnai girdžiu, kad reikia daugiau dirbti ir mažiau knaisiotis po save, tai ir problemų bus mažiau. Iš tikrųjų nėra lengva prileisti gėdą.

Dėl to žmonės nuo to ginasi vengdami, neigdami arba puldami kitus, kritikuodami. Ne visi būna jau pasiruošę apie tai kalbėti.

Jei savyje esame prikaupę toksiškos gėdos, galime nejučia ją užspausti daug dirbdami, ilgai naršydami internete, persivalgydami, vartodami alkoholį, narkotikus. Bet užspausdami blogus išgyvenimus kartu užslopiname ir gerus. Mes atbunkame.

Tad būdas, kuriuo bandau padėti sau ir kitiems, yra švelnus smalsumas: koks aš esu, ko bijau, ko gėdijuosi, ką slepiu ir saugau, kaip tai veikia mano gyvenimą? Bandymas save suprasti jau yra kelias į tokio savęs priėmimą, koks esi.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.