Korespondentė: Grupę savižudžių artimiesiems vedate be atlygio. Kaip tam ryžotės? Juk tai ne tas pat, kas būtų, pavyzdžiui, mokyti šokti, kai pasisemiama gerų emocijų.
E.Vaisiauskienė: Svajojome, kad ir pas mus būtų sistema, kokia yra Kupiškyje. Rajone buvo itin daug savižudybių, bet stipri lyderė Valija Šap atliko titano darbą – suvienijo psichiatrus, policijos pareigūnus, medikus, socialinius darbuotojus. Rezultatas akivaizdus.
O Panevėžyje visi tik kalba, kad reikia kažką daryti. Pikta, kad kalbomis ir baigiasi. Tai imkime ir darykime. Mes su Renata tai darome. Padedame žmonėms išgyventi skaudžią netektį. Juk būna, kad ir artimieji atsiduria ties praraja, kai jau atrodo, kad gyventi nebeverta, jei artimojo nebėra.
R.Gataveckaitė: Mes priklausome asociacijai „Artimiems“. Panevėžyje – tik mudvi su Elvira.
Prieš trejus metus vyko konferencija apie savižudybes, ir mes buvome pakviestos skaityti pranešimų. Susipažinome su asociacijos vadovais, su V.Šap. Tai mus paskatino imtis darbo Panevėžyje.
Korespondentė: Kalbatės su baisios lemties ištiktais žmonėmis. Kaip atsiribojate nuo jų emocijų, kaip sugebate užbrėžti brūkšnį, kad neišsineštumėte tų jausmų su savimi? Ar turėjote panašių patirčių?
E.Vaisiauskienė: Žinojome prieš kurdamos grupę, su kuo susidursime. Profesinis dalykas – neperimti jausmų. Apie savo patirtis mes nekalbame, nes tai būtų neetiška.
R.Gataveckaitė: Renkamės paskutinį mėnesio trečiadienį Vytauto Žemkalnio gimnazijoje. Tik suaugusieji, nes vaikai kitaip išgyvena netektį ir su jais dirbama savaip.
Emocijų spektras labai platus. Skausmas, sielvartas, pyktis, kaltė... Gedėjimas po artimojo savižudybės kitoks nei po natūralios mirties. Dažniausiai tai būna moterys, netekusios vyro ar sūnaus.
Jos gali nesigėdydamos verkti ir išsikalbėti, atvirai sakyti, ką jaučia, nes šalia – tokio pat likimo sesės, išgyvenančios tuos pačius jausmus. Niekas nekaltinamas dėl to, ką jaučia, nevertinamas, neteisiamas.
Ateina palaikyti viena kitos, įsiklausyti apie kitų jausmus.
Korespondentė: Kiek žmonių ateina? Ar būtina pasakoti savo gyvenimo istoriją? Turbūt kai kas nori tiesiog patylėti, kitų pasiklausyti?
R.Gataveckaitė: Kartais vienas žmogus, kartais devyni. Ateina tuomet, kai jiems patiems reikia, įsipareigojimų nėra. Vieniems kalbant, kiti papildo, ko nors pasiteirauja, bet tai nėra išpažintis. Pasakojimas įgauna kitokių aspektų nei tiesiog gyvenimo istorija. Žmogus į savo bėdą pažvelgia kitu kampu, ieško atsakymų.
Korespondentė: Kaltina save? O gal pyksta ant nusižudyti pasiryžusio savo artimojo?
E.Vaisiauskienė: Dažnai kaltina save, kad daug ko laiku nepastebėjo. Gėda ir kaltė – šie jausmai labai ryškūs, labai stiprūs. Bet išryškėja ir buvę santykiai šeimoje. Galiu išskirti tuos atvejus, kai sūnaus netekusi mama po nelaimės susimąsto, kad jos vaikas buvo nelaimingas, nes nejautė tėvo meilės.
Korespondentė: Argi tai nėra bandymas permesti kaltę ant kito žmogaus pečių? Ką patariate?
E.Vaisiauskienė: Gal tai ir bandymas, bet mūsų grupėje žmogus turi pats suprasti savo jausmus. Nieko nepatariame. Tiek patarimų neturėtume. Leidžiame būti savimi.
R.Gataveckaitė: Mes nevertiname, kurie jausmai teisingi, kurie ne, negalime nurodyti, kaip turi jaustis. Ne tyrėjų darbą dirbame. Jeigu kaltina ar pyksta, nedraudžiame. Negalime pasakyti žmogui, kaip jis turi jaustis. Iš kurgi pačios galime žinoti, kiek yra teisus?
Jausmai keičiasi. Leidžiame žmogui atsiverti ir pačiam save analizuoti. Kai supranta priežastis, kodėl jų artimajam buvo per sunku gyventi, atšyla.
Korespondentė: Po tokių nelaimių aplinkiniai dažniausiai nejaukiai jaučiasi, bijo kalbinti, bet ne dėl to, kad neužjaustų, o vengdami dar labiau įskaudinti. Ar jūsų grupę lankantieji nori šnekėtis su aplinkiniais, ar geriau palikti juos vienumoje?
E.Vaisiauskienė: Daugelis norėtų kalbėti, bet aplinkiniai bijo aštrinti ir taip sunkią situaciją. Viena moteris taip ir sakė: „Visi aplink mane linksmi, neklausia nieko, tarsi nieko nebūtų įvykę.“ O juk būna, kad ir pačios laviruoja ties praraja, nes jaučiasi praradusios ne tik gyvenimo džiaugsmą, bet ir prasmę.
Korespondentė: Kaip elgiatės pamačiusios, kad grupės nariui jau reikia mediko pagalbos? Ar gali jums skambinti net ir naktį?
R.Gataveckaitė: Skambinti gali, bet jeigu reikia, siūlome savo konsultacijas, jos nemokamos, arba ieškoti pagalbos skyriuje. Ligoninėje žmonės, patyrę traumą, priimami be siuntimo. Gali pabūti dešimt parų.
E.Vaisiauskienė: Gali ir parą pagulėti, po to grįžti į namus.
Korespondentė: Paprastai susibūrimai baigiami linksmesne gaida. Ar jūsų grupėje kada nors skamba juokas?
E.Vaisiauskienė: Mūsų tikslas – ne linksminti, o atpažinti savo jausmus, su jais susigyventi.
R.Gataveckaitė: Vienam žmogui per sunku atlaikyti gyvenimo išbandymus, o pas mus išsikalba, prisimena išėjusįjį. To ir siekiame – kad ne kaltintų jį, ne pyktų, o prisimintų šviesius dalykus ir jais gyventų.
Korespondentė: Tiesa, jog grasinimas nusižudyti būna pagalbos šauksmas, kad būtina atkreipti dėmesį į tokius žodžius?
R.Gataveckaitė: Praleisti pro ausis grasinimų tikrai negalima. Prieš savižudybę žmogus siunčia signalus, bet dažnai jų neatpažįstame. Reikia sunerimti, jei pasikeičia elgesys, jei ilgai delsęs ima skolas grąžinti, jei vis liūdėjęs staiga pasidaro draugiškas ir linksmas. Tiesiog jis nori, kad paskutinė gyvenimo diena prabėgtų smagiai kaip niekad.
E.Vaisiauskienė: Be to, žmogus įsivaizduoja radęs išeitį.
