Psichoterapeutas patarė, kaip per šventes vienumoje nepalūžti – padarykite tai, ko niekada nesate darę

Artėjančios Kūčios, Kalėdos ir Naujieji metai dėl karantino ir smarkių suvaržymų daugeliui žmonių, ypač vienišų, žada tapti ne džiaugsmo, o streso kupinomis šventėmis. Kaip tuo laikotarpiu nepalūžti ir net susikurti šventinę nuotaiką?

L.Demjanovas tikino, kad palaikyti artimą žmogų ar tolimesnį giminaitį, vienišą senolį galima įvairiais būdais.
L.Demjanovas tikino, kad palaikyti artimą žmogų ar tolimesnį giminaitį, vienišą senolį galima įvairiais būdais.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Dec 24, 2020, 4:28 PM

Kiekvienas esame patyrę vaikišką šventės laukimo jausmą ir ypač tada, kai supa daugybė artimų žmonių. Todėl žinome, koks tai nuostabus jausmas. Tačiau tarp mūsų netrūksta ir netektį išgyvenusių žmonių, suvokiančių, kad tokių švenčių, kokios būdavo anksčiau, nebus niekada.

Psichologas-psichoterapeutas Lionius Demjanovas tikino, kad šventinis laikotarpis visais laikais buvo ta sandūra, kai nemažai žmonių gedėjo tam tikro praeities džiugesio ir net pykdavo, kad kažkas ruošiasi džiaugtis.

Tai – lyg vieno etapo pabaigos ir kito, visai nežinomo, periodo pradžios sandūra.

„Net ir be karantino Kūčios ir Kalėdos ne vienam žmogui – sudėtingas laikas. Vieniems tai didžiulė šventė, kai reikia bėgioti ieškant dovanų ir galvoti, kaip kuo gardesniais patiekalais padengti stalą, o kiti atsiduria akistatoje su savo vienatve, liūdesiu, vargu, išgyvenimais dėl ateities“, – pabrėžė specialistas.

Jis neabejojo, kad nežinomybė tūkstančius žmonių kamuos ir per šias šventes.

– Kaip apibūdintumėte prieššventinę žmonių būseną, kokios, jūsų akimis, kauniečių nuotaikos?“ – „Laikinoji sostinė“ paklausė L.Demjanovo.

– Visi matome, kad daugybės žmonių nuotaika prieš šias Kalėdas tikrai nėra pakili ar šventinė. Žmonės išvargę, juos baugina nežinomybė, nuogąstaujama dėl sveikatos, ateities, darbo, pinigų, negalėjimo bendrauti.

Dažnas jau iš anksto išgyvena dėl draudimų prieš ir per šventes susitikti, pabūti su brangiausiais žmonėmis.

Bus tokių, kurie be artimųjų Kūčių vakarą ar Kalėdų rytą liks pirmąkart gyvenime. Todėl streso, slogulio, nerimo ir liūdesio dėl atskirties bus dar daugiau.

– Dalis pagyvenusių žmonių nuo praėjusio kovo vengia kontaktų. Tačiau neslepia, jog vienatvė, nesimatymas, negalėjimas apkabinti savo vaikų ar tėvų yra stresas, kuris gali susargdinti dar greičiau nei bet koks virusas. Kaip per Kalėdas likus visiškai vieniems nepalūžti ir net susikurti šventinę nuotaiką?

– Būti su artimaisiais saugiau ir smagiau. Net jeigu ir ne visada sutariame, būti keliems yra geriau, nei būti vienam.

Yra išskirtinių žmonių, kuriems vienišiaus statusas yra jų prioritetas ir gyvenimo moto. Ir tai jie deklaruoja viešai. Tačiau turbūt tokie vienišiai taip ir nedrįsta pripažinti, kad be kitų žmonių žavėjimosi jais ar pasipiktinimo jų savitumu jie būtų labai vieniši.

Daugybei žmonių bendravimas – tai visagalis ir būtinas procesas. Kai mes bendraujame, siunčiame savo idėjas, pamąstymus, jausmus ir emocijas, dalijamės jais su kitais.

Dabar yra laikas, kai mus riboja tam tikri judėjimo ir veiklos sunkumai, bet tai laikina. Kiekvienas, kol gali judėti, ras kuo užsiimti. Svarbu nepulti į visišką neviltį. Juk tai dar ne pasaulio pabaiga. Kaip ir nelaukti animatorių brigados, kuri privalo pralinksminti ir užimti.

Padarykite tai, ko niekada nedarėte. Prisiminkite, kad viduje mes visi esame vaikai, bet būdami su kitais brandžiais bendraamžiais apie tai kaip ir neužsimename ir siekiame būti solidūs ir rimti. Jei jau likimo lemta šventes sutikti vienam, pamėginkite tapti vaiku. Galite kvailioti, dainuoti ar tiesiog atsistoti ant galvos. Svarbu, kad tai leistų sugrįžti į tuos prisiminimus, kai nereikėjo dėl ko nors nerimauti.

– Tačiau tai saviapgaulė. Ar nemanote, kad daugelis jausdami ar matydami pasaulio neteisingumą tai pavadins švente maro metu?

– Geriau taip suvaikėti, nei visas šventes praraudoti. Šventę kuriame patys, net ir tada, kai nėra noro ir galimybių. Neužsiimkite savigrauža. Supraskite, kad šiuo metu taip yra. Raginu vienišus ar saviizoliacijoje esančius žmones nepanirti ne tik į ašarų ir liūdesio pakalnę, bet ir į besaikį alkoholizmo liūną. Prie butelio praleistos šventės laimės nesuteiks.

– O kaip artimieji ar net tolimesni giminaičiai per šventes galėtų palaikyti vienišus žmones?

– Palaikyti artimą žmogų ar tolimesnį giminaitį, vienišą senolį galima įvairiais būdais. Svarbu nenutraukti bendravimo, pasveikinti švenčių proga, paklausti, kaip jis jaučiasi, ar jam nieko netrūksta, ir net nustebinti netikėtomis staigmenomis.

Pavyzdžiui, nusiųsti ar prie durų palikti kad ir mažą dovanėlę, skanėstų, sveikinimą, eglutę ar jos šakelę. Tai tikrai jam suteiks džiaugsmo ir vilties.

– Kai kurie psichologai siūlo leisti vienišiems žmonėms bendrauti socialiniuose burbuluose, nes visiška priverstinė vienatvė gali labai pakenkti emocinei sveikatai. Ar pritartumėte socialinių burbulų idėjai, ypač per šventes?

– Kodėl žmonės bendrauja? Todėl, kad bendraudami gali sėkmingiau tenkinti daugelį svarbiausių savo poreikių. Pirma, bendraudami keičiasi informacija. Antra, bendravimas suteikia žmogui galimybę geriau suprasti ir pažinti save patį. Trečia, žmogus gali dalytis savo mintimis, emocijomis ir jausmais, atskleisti savo individualumą ir daryti įtaką kitiems.

Šias socialinio bendruomeniškumo formas gauname jau būdami vaikai iš savo tėvų ar kitų mus supančių žmonių ir nešamės per visą savo gyvenimą.

Jautriausiai bendravimo trikdžius išgyvena garbaus amžiaus asmenys ir vaikai, todėl šių grupių atstovams socialiniai burbulai tikrai galėtų būti atsvara nūdienos realijoms. Žinoma, ir per šventes.

– Valdžia siūlo per šventes daugiau bendrauti nuotoliniu būdu. Bet pokalbis telefonu ar per kompiuterį – ne tas pat. O ir ne visi senjorai moka naudotis technologijomis. Kokia jūsų nuomonė?

– Šiuolaikinių medijų galimybės yra beribės, jos per šventes tikrai neleis jaustis visiškai atskirtiems vieniems nuo kitų. Tačiau jų įvaldymas reikalauja asmens indėlio. Manau, kad pagalbos senjorams specialistai daro labai daug dėl jų, bet jų galimybės irgi ribotos.

Galėtume rekomenduoti, kad jie taptų ne tik socialiniais darbuotojais, bet ir gydytojais ar psichologais (kartais taip ir yra), o dar būtų universalesni, jeigu gebėtų perduoti senoliams ir IT technologijų paslaptis.

Tačiau vis tiek manau, kad gyvas atėjimas yra svarbiausia, ko reikia žmogui, net jei tai ir keliolikos minučių trukmės vizitas per dieną.

– Pandemijos įkarštyje norisi paklausti, kiek žmogus gali išbūti be gyvo bendravimo?

– Sąlygos, kuriose žmogus atsidurtų visiškoje vienumoje, yra daugiau iš fantastikos srities. Kol yra bent vienas gyvas organizmas, be mūsų pačių, bendravimas yra ir bus, nebent žmogus pats to nenori ar negali dėl fizinės ar psichinės negalios.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.