Motinai nedarė įspūdžio, kad dukra nuo smurtautojo slepiasi rūsyje, o vaikai ištikti šoko bando tėvo prašyti, kad nemuštų mamos.
Moteris ne kartą per tokius išpuolius sugebėdavo iš rūsio paskambinti Nijolei, centro vadovė girdėdavo ir grasinimus, ir plūdimą pačiais bjauriausiais žodžiais. Smurto auka susirgo depresija, gydėsi ligoninėje. Specialistams teko su ja dirbti ne vienerius metus, moteriai buvo teikiama ir psichologinė pagalba.
N.Meilutienė pasakoja, kad ši ir kitos panašios moterų istorijos, su kuriomis ji susiduria kiekvieną darbo dieną, patvirtina vis dar tvirtai visuomenėje įsišaknijusią netinkamą nuostatą, kad smurto artimoje aplinkoje auka pati kalta: išprovokavo konfliktą, nepatylėjo, neatsižvelgė į jo prastą nuotaiką ir t. t. Tą patvirtina ir visuomenės apklausos, kurios atspindi, jog daugiau nei pusė (54 proc.) apklaustųjų sutinka, kad „moterys dažnai pačios išprovokuoja smurtą“.
Todėl ir šiai smurto artimoje aplinkoje aukai buvo sudėtinga apsispręsti palikti smurtautoją, nes moters nepalaikė ne tik jos motina, bet ir draugai bei pažįstami. Skyrybos šiaip ne taip įvyko, jai pavyko išsivaduoti nuo smurtaujančio sutuoktinio, nors šis svaidėsi grasinimais, kaltinimais, rašė pareiškimus, kad centro darbuotojos griauna jo šeimą.
Išsiskyrusi moteris atsigavo, nusipirko namuką, atgavo savivertę, vaikai vėl ėmė šypsotis ir juoktis žaisdami kieme. Pradėjo vėl bendrauti su motina tik po ilgos pertraukos, kai sugrįžo pasitikėjimas savimi.
Smurto aukos nedrįsta kreiptis dėl pagalbos
„Smurtas artimoje aplinkoje yra giluminė problema, nelygių galios santykių tarp vyrų ir moterų priežastis bei pasekmė. Statistiškai, daugiau nei 90 proc. smurto artimoje aplinkoje atvejų įvyksta namuose, todėl situaciją dar pablogina tai, kad auka taip pat netenka ir vietos kur turėtų jaustis saugi, ir nepažeidžiama.
Smurtą artimoje aplinkoje patiria tiek moterys tiek vyrai. Tačiau, mūsų praktika ir dešimtmetį siekianti darbo patirtis rodo, kad dauguma atvejų prieš moteris smurtauja jos sutuoktinis ar partneris, o vyrai dažniausiai patiria smurtą nuo kitų vyrų. Sūnus pakelia ranką prieš tėvą, brolis prieš brolį ir pan.“, – pasakoja Tauragės moters užimtumo ir informacijos centro vadovė.
Pasak N.Meilutienės, smurtas artimoje aplinkoje vis dar lieka paslėptas reiškinys, kurio tikslius mastus nustatyti trūksta duomenų. Viešosios nuomonės tyrimo duomenimis, 60 proc. patyrusių smurtą artimoje aplinkoje, pagalbos tiesiog nesikreipia (80 proc. vyrų, 54 proc. moterų). Dažniausiai fiksuojamas fizinis smurtas, t. y., psichologinio ir ekonominio, seksualinio smurto atvejų beveik nefiksuojama. Kur kas dažniau nuo smurto artimoje aplinkoje nukenčia 30–59 m. amžiaus moterys. Nukentėjusiems teikiama informavimo ir konsultavimo pagalba, teisininko bei psichologo konsultacijos.
„Čia jau gal mūsų tautos blogas bruožas, kad net kilus rimtam konfliktui nenorime kreiptis į policiją. Ypač pasiturinčiose šeimose. O smurtas artimoje aplinkoje vyksta visuose visuomenės sluoksniuose. Tai traktuojame kaip šeimos problemą, kurią tarsi šeima ir turi išsispręsti pati. Visuomenėje yra suformuotas požiūris, kad „šiukšles nešti iš namų yra negerai“, todėl aukos ir yra linkusios kentėti, tylėti“, – pastebi N.Meilutienė.
Pasak jos, aukos jaučia kaltę, kad neša „šiukšles iš namų“, o taip pat ir didelę baimę, jog bus atimti vaikai, bus pasmerktos, nesuprastos, todėl ir nesikreipia pagalbos. Tuo tarpu smurtautojui tokia situacija labai patogi, todėl jis ją tik stiprina manipuliacijomis: neva smurtas yra pačios aukos provokacijų pasekmė.
Dalis visuomenės yra linkusi pateisinti smurtą, ignoruodama faktą, kad visgi ranka buvo pakelta. Neretai, kaip ir straipsnio pradžioje minėtoje situacijoje, smurtautojas sulaukia palaikymo iš kitų šeimos narių, giminaičių ir draugų. O auka dar būna priversta klausytis „patarimų“: jeigu kažkas nepatinka – patylėk, nelįsk, neprovokuok ir taip toliau.
„Kartais aukoms skirtis, palikti smurtautojo neleidžia religiniai įsitikinimai. Dažnai sakoma, kad vaikui reikia tėvo / mamos, vaikas turi augti pilnoje šeimoje. Tada jų klausiame, ar norima, kad vaikas, taip pat užaugtų smurtautoju? Kitaip nebus, nes vaiką supanti aplinka ir pavyzdys dažniausiai suformuoja jo mąstymą ir užprogramuoja ateities elgesį. Kartais aukos būna paveiktos potrauminio sindromo, joms labai trūksta paramos iš aplinkinių žmonių“, – pastebėjimais dalijasi N.Meilutienė.
Vyrai irgi jaučiasi pažeidžiami
Vyrų patiriamą smurtą taip pat gaubia stigma, bet galiausiai viskas grįžta prie tų pačių lyčių stereotipų. Jei nesilaikytume prietarų, kad vyras nuolat turi būti stiprus, partnerės smurtą patyręs vyras galėtų lengviau priimti sprendimą kreiptis pagalbos. „Matome, kad tie patys stereotipai, kurie vienus vyrus iškelia ant pjedestalo, kitus daro pažeidžiamus“, – sako M.Jankauskaitė.
O psichologė Pojauta Vilkauskaitė pastebi sako, kad vyrai vis drąsiau kreipiasi ir į psichologus. „Vyrams yra svarbios temos: kaip atrasti ir priimti savo savitą vyriškumą, kuris gali būti kitoks nei tradiciško vyriško vaidmens idealas? Jei išreikšiu savo skausmą, liūdesį, bejėgiškumą ar nebūsiu atstumtas ar nuvertintas aplinkinių, palaikytas nevyrišku? Kaip rasti pykčiui tinkamą raiškos formą, kai vyrų pyktis dažnai asocijuojamas su agresoriaus vaidmeniu, kuriuo nenoriu būti?“, – sako psichologė P. Vilkauskaitė.
Trūksta žinių apie smurto prigimtį ir padarinius
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė sako, kad svarbu suprasti, kad kalbame apie prievartinę asmens kontrolę, kuri nebūtinai pasireiškia fiziniu smurtu ir negali būti nutraukta smurto patiriančio asmens pastangomis.
„Smurtauti ar ne, visuomet sprendžia smurtautojas. Galvodami, kad smurtą patiriantis asmuo gali labai paprastai nutraukti santykius su smurtautoju, neįvertiname aplinkybių kompleksiškumo. Mūsų mąstymas yra kupinas šališkumų. Pastebima, kad į žmogų, turintį aukštesnį socialinį statusą, žiūrima su didesniu pasitikėjimu nei į tą, kurio pajamos ir autoritetas yra mažesni. Lygiai taip pat esame išmokyti labiau pasitikėti vyrų nei moterų nuomone. Kad būtume atsparūs tokiam šališkumui, turime žinoti, koks elgesys yra smurtinis ir kokių taktikų imasi smurtautojai, siekdami išvengti atsakomybės už savo veiksmus“, – pastebi ekspertė.
Pasak M.Jankauskaitės, visuomenei žinoma smurto statistika yra tik ledkalnio viršūnė. „Kai kalbame apie smurtą artimoje aplinkoje, pirmiausia kyla asociacija su fizinėmis atakomis, bet jos dažniausiai pasitelkiamos tada, kai psichologinio spaudimo nebepakanka išsaugoti savo kontrolei. Tokių atvejų, kuomet žmogų reikia vežti į ligoninę, santykinai nėra daug, o viso kito mes tiesiog nematome“, – įsitikinusi Lygių galimybių plėtros centro ekspertė.
Todėl, jos teigimu, kalbėdami apie smurtą artimoje aplinkoje, ekspertai stengiasi įtvirtinti prievartinės kontrolės sąvoką, praplečiančią visuomenės suvokimą apie smurtinį elgesį. Pakeitę nusistovėjusį žodyną, pradedame kitaip vertinti situaciją, suprantame, kad žmogų palaužti galima pasitelkus ne tik fizinį smurtą.
