Aktoriaus ir violončelininkės santuoką išgelbėjo atviri pokalbiai

Jaunimo teatro aktoriui, humoro laidos parodijų kūrėjui Giedriui Arbačiauskui (40 m.) nebekelia streso žmonos violončelininkės Agnės žodžiai: „Mums reikia pasikalbėti.” Kadaise iš barų paryčiais grįžęs namo jis siaubingai bijodavo pašnekesių su žmona. Jausdamasis kaltas vyras baiminosi, kad dvejais metais jaunesnė Agnė gali jam užtrenkti namų duris. Bet atviri pokalbiai išgelbėjo santuoką.

Daugiau nuotraukų (1)

Ligita Valonytė ("Gyvenimo būdas")

Aug 25, 2012, 7:15 PM, atnaujinta Mar 17, 2018, 3:55 AM

Šešiolika metų kartu gyvenantys G. Arbačiauskas su žmona Agne tik neseniai įsitikino, kad kalbėjimasis nutiesia kelią į geresnius santykius.

Pastaruoju metu juodu sėkmingai susikalba ne tik namuose auklėdami tris sūnus – penkiolikos metų Joną, vienuolikametį Nojų ir pusketvirtų Marių. G. Arbačiauskas su žmona – dar ir darnus duetas scenoje. Pora dalyvauja bardų festivaliuose, veda renginius.

– Giedriau, kodėl į sceną ištempėte žmoną, iki tol namuose auginusią vaikus?

Giedrius: Mums gerai sekasi koncertuoti kartu. Iš žmonos turiu ko pasimokyti. Ji – profesionali muzikantė, o aš neturiu muzikinio išsilavinimo. Kiek išmokau dainuoti studijuodamas aktorystę, tiek ir moku.

Aš dažniausiai turiu kokią nors mintį – paniūniuoju melodiją, o ji užrašo natas. Per akimirką kilę atradimai, kuriuos aš greitai užmirščiau, išlieka mano žmonos dėka.

– Ar muzika turėjo įtakos jūsų santykiams?

Giedrius: Iš pradžių reikėjo paversti santykius normaliais, kad būtų galima drauge sukurti ką nors gražaus.

Agnė: Net ir apsipykę sėdame repetuoti. Kai groju, turiu įsiklausyti į partnerį. Tuomet ir nebesipykstame, nurimstame.

Giedrius: Mes retai pykstamės.

– Dėl ko dažniausiai tarp jūsų kyla barnių?

Agnė: Dėl to, kad aš visuomet noriu jį pagreitinti, o jis sako: „Neskubėk.”

Giedrius: Jeigu kada ir kyla pykčių, tai tik dėl to, kad aš iš darbo parsinešu tam tikrų minčių. Kai pradedu repetuoti naują pjesę, noriu ar nenoriu, imu gilintis į save, ieškau personažo atitikmens.

Pjesėje juk aprašomos nekasdienės, o ypatingos situacijos, ir jos mane labai paveikia – grįžtu namo suirzęs, susirūpinęs.

Matyt, laiku neišsijungiu iš vaidmens, tuomet išlenda pyktis be jokio asmeniškumo kitam. Tuomet pagaunu save: „Palauk, ką aš darau?”

Dėl to stengiamės išsikalbėti. Kai nuramini kilusias bangas, tuomet atsiranda sielų tekėjimas – bendrumas. Tada ir galime kurti kartu.

Studijų metais dainavau vienas. Man tai patiko, nes poezijoje užkoduoti vaizdiniai susipindavo su mano muzika.

Tačiau pritariant Agnei violončele jaučiuosi visai kitaip. Anksčiau scenoje pradėdavau dainuoti ir nežinodavau, kaip daina baigsis: keliskart pakartodavau priedainį, improvizuodavau.

Agnė: Kai scenoje esame dviese, negalime būti individualistai. Kitaip vienas baigs kūrinį anksčiau, o kitas vėluos. Pritariant violončele Giedriaus dainavimas tapo ne toks rėksmingas, o daug subtilesnis.

– Scenoje jums padeda susikalbėti muzika, o kas – šeimoje?

Giedrius: Įvyko stebuklas, kad mes susitikome bendrabutyje būdami studentai.

Agnė: Smagu, kad susitikę įsiklausėme, susiderinome.

Giedrius: Gerai, kai santykiai nesustoja ties susižavėjimo riba, o ima tobulėti.

Tai įvyksta, kai to nori abu, o ne vienas. Jaučiuosi laimingas su Agne. Tačiau tai nėra privilegija, kurią atsitiktinai gavau. Ją reikia saugoti.

– Jūsų šeimos gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Ar brendo skyrybos?

Giedrius: Pradėjęs dirbti teatre po spektaklių užsisėdėdavau baruose. Su kolegomis kalbėdavome apie kūrybą, planus. Tas gyvenimo etapas sutapo su laikotarpiu, kai pradėjome mokytis būti laisvi visuomenėje, kurioje niekas tavęs nestumdo, gali elgtis vienaip ar kitaip.

Įkvėpęs laisvės gurkšnį nemokėjau elgtis toliau. Man atrodė, kad laisvė – tai visiškas savęs nevaržymas ir jokios atsakomybės. Tai truko apie dešimt metų. Agnė per stebuklą ištvėrė mano laisvės pojūtį.

Agnė: Ir ačiū Dievui, kad negalėjau ištrūkti iš namų, nes sūpavau pirmagimį. Vaikai išmoko kantrybės, atlaidumo, supratimo. Neidavau vyro ieškoti į barus. Pats grįždavo.

Giedrius: Negalėdavau nepareiti, nors žinodavau, kad manęs laukia pokalbis, kurį prisimenu kaip didžiausią kančią.

Agnė: Žodis „Pasikalbėkime” jam prilygo tragedijai.

Giedrius: Išgirdus tą žodį mano veidas apniukdavo, tapdavau tylus lyg uola. Agnei reikėjo titaniškos kantrybės, nes esu tarsi prigesęs ugnikalnis, kuris gali bet kada išsiveržti.

– Kuo pokalbiai baigdavosi?

Agnė: Jie nesibaigs niekada. Tik anksčiau jie būdavo sunkesni, įtemptesni, dabar – lengvesni.

Giedrius: Nesivaržome vienas kitam pasakyti, kas mums negerai. Tai reikia žinoti abiem.

Agnė: Pasipasakojame, kaip praėjo diena, sužinome, kas vyksta mūsų gyvenime. Gal kartais man geriau patylėti, nes mano rūpesčiai nėra tokie svarbūs kaip jo. Arba atvirkščiai. Regis, jis tuoj pasakos apie save, bet mato, kad namuose įvyko svarbesnių įvykių negu jo darbe. Vienas prie kito prisitaikome.

– Kaip judu dalijatės vaikų priežiūros, buities rūpesčius?

Agnė: Buities rūpesčiai tenka man, nes Giedrius labai daug dirba. Jį taip įsuka darbai, kad kartais netgi manęs paprašo suderinti jo darbo grafikus.

Tačiau vaikams jis visada taria svarų tėvišką žodį, kuris juos drausmina. Kai gimė trečiasis sūnus, vyresnėliai, naudodamiesi proga, darė, ką norėjo, – užlipo man ant galvos. Giedrius su jais griežtai pasikalbėjo. Pokalbis padėjo.

– Ar galvojate apie dukrelę?

Agnė: Ne. Namai pilni visokiausių charakterių ir asmenybių, duok Dieve, prisitaikyti prie jų, suprasti, išgirsti ir padėti užaugti. Anūkių lauksime. Nedaug liko laukti – dešimt, penkiolika metų. (Juokiasi.)

Be abejo, kai laukiausi trečio vaiko, tikėjomės dukters. Bet nutiko kaip toje pasakoje: „Gyveno senis su boba ir turėjo tris sūnus.”

– Ar linkėtumėte savo vaikams jūsų pasirinkto profesinio kelio?

Agnė: Dabar sūnūs linksta į meną, bet užaugę patys spręs, ką rinktis.

Neversime jų tapti profesionalais. O vaikystėje įgytas muzikinis išsilavinimas praturtina dvasiškai.

Jonas kaip aktorius debiutavo televizijos seriale „Be namų”. Sūnus vaidino vaikų namų auklėtinį Gintą, pravarde Balionas. Filmuotis jam labai patiko. Rezultatas mus nustebino – su vyru žiūrėdami serialą matome, kad sūnus prieš filmavimo kamerą nesimaivė, manieros nebuvo dirbtinės, elgėsi natūraliai.

Jonas džiaugėsi, kad už šį darbą gavo pirmąjį savo atlyginimą. Dėl to pasijuto suaugęs.

Pasitarėme su juo, kad dalį pinigų derėtų skirti šeimos biudžetui, o likusius jis galįs išleisti savo nuožiūra.

Sau sūnus nusipirko kompiuterį, nes jo reikia mokslams, o kitus pinigus skyrė šeimai.

Marius iš mūsų susirinko visus bruožus – vaidina, dainuoja, bando skambinti pianinu. Namuose yra daug instrumentų – pianinas, būgnai, gitaros ir, aišku, violončelė.

Nojus dainuoja „Ąžuoliuko” chore, mokosi groti pianinu. Mane pačią stebina, kad jo nereikia varyti į chorą.

Nojui labai patinka dainuoti ne vienam, o būtent su choru, kai skamba daugybė balsų.

Tačiau neseniai prasitarė, kad užaugęs juokins žmones kaip tėtis.

– Giedriau, jums teko parodijuoti prezidentą Valdą Adamkų.

Ar nepabūgtumėte susitikęs su juo akis į akį? Esate ramus dėl savo darbo?

Giedrius: Stengiuosi piktai nejuokauti, dėl to nebijau sutikti parodijuojamų asmenybių.

Sykį televizijoje akis į akį susidūriau su prezidentu V.Adamkumi, tuomet jis ruošėsi antrajai savo kadencijai.

Jis skubėjo į tiesioginę laidą, aš sėdėjau nugrimuotu veidu ir laukiau filmavimo. Išvydęs prezidentą nesutrikau ir užkalbinau: „Jei kada nors reikės antrininko, kreipkitės.”

Prezidentas, supratęs humorą, taip pat pašmaikštavo: „Sutariam. Vieną dieną S.Daukanto aikštėje dirbu aš, kitą – jūs.”

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.