Vaikas išsako nemalonius jausmus tėvams. Pavyzdžiui, gali sakyti: „Tu neleidi man žaisti kompiuteriu. Nekenčiu tavęs“. Leiskite vaikui išreikšti neigiamus jausmus jums, bet neleiskite įžeidinėti jūsų: vadinti nepadoriais žodžiais, keikti jus, žeisti ar įniršus, įnirtingai spiegti. Pasakykite, kad vaikas gali reikšti jausmus, bet jūs nepakęsite žodinio smurto. Jei vaikas ir toliau jus įžeidinėja ar spiegia, spręskite ar išeiti iš kambario, ar pritaikyti drausminimo priemonę (pvz. pasekmę). Vaikai privalo mokytis atpažinti ir pripažinti bei išreikšti savo jausmus be agresijos, įžeidinėjimo ir piktžodžiavimo. Tuo pačiu, kai jūs išsakysite savo jausmus vaikams, stebėkite save, kad patys laikytumėtės tų pačių taisyklių ir neįžeidinėtumėte vaiko. Būkite gerais pavyzdžiais!
Padedate vaikui kalbėti apie jausmus, bet jis ir toliau jaučiasi vargšas ar kuria nerealius planus. Kartais būna taip, kad vaikai, net ir išklausius juos, davus tikrai naudingų patarimų, užsiminus apie galimas pasekmes dėl jo veiksmų, ir toliau kalba neišmintingai. Pavyzdžiui, paauglys nueidamas sako: „Ta matematikos mokytoja yra trenkta ir neteisingai daro! Nekenčiu jos! Bet ji dar pasigailės! Aš vis tiek sėdėsiu per kontrolinį galiniame suole ir padėsiu draugui. Nieko ji man nepadarys“. Dažnai mes negalime iš karto pakeisti savo vaiko neracionalių jausmų ir ketinimų. Kartais vaikai mokosi pakeisti elgesį, patirdami natūralias pasekmes. Jeigu vaikinas priešinsis mokytojos tvarkai, sėdės galiniame suole ir padės draugui spręsti kontrolinio užduotis pamokos metu, o ne prieš kontrolinį ar po jo, mokytoja gali jį pašalinti iš klasės.
Vaikas kritiškai vertina jūsų mėginimus jį išklausyti. Kartais vaikus erzina tėvų mėginimai suprasti juos ir jie pradeda ginčytis arba sako: „Tu nesupranti“; „Tai tą aš tau ir sakau!“ ir pan. Tokiais atvejais stenkitės išlikti patys ramūs ir raminkite įsikarščiavusį vaiką: „Šalčiau“ arba „Ramiau, ramiau... Man juk irgi rūpi tavo reikalai mokykloje. Suprantu, kaip dėl to jautiesi“. Neleiskite vaikui išmušti jūsų iš vėžių ir nenustokite atspindėti vaiko jausmų bei klausytis.
Pateikiame 4 aktyvaus klausymosi žingsnius:
1 žingsnis: atspindėkite vaiko kalbos turinį ir jausmus. Jūsų veide vaikas taip pat turi matyti atitinkančius situacijai jausmus. Iš to jis supras, kad klausotės ir suprantate.
Pavyzdžiui, vaikas sako: „Nenoriu eiti pas dantų gydytoją“. Mama: „Tu bijai eiti pas dantų gydytoją“.
2 žingsnis: pripažinkite vaikui kilusį jausmą. Tėvai turi pasakyti vaikui kažką, kas jam leistų suprasti, kad jo jausmai yra natūralūs ir priimtini. Jautrūs vaikai turi žinoti, kad jie nėra vieninteliai, kurie patenka į sunkias situacijas.
Pavyzdžiui, mama sako vaikui: „Daugelis žmonių to bijo. Danties plombavimas gali būti skausmingas“.
3 žingsnis: padrąsinkite vaiką. Vaikams svarbu išgirsti, kad jie turi stiprybių ir jos padėjo anksčiau įveikti sunkumus, todėl tai ir panaudokite drąsindami vaikus. Vaikams reikia padrąsinimo, kad jaustųsi stipresni.
Pavyzdys. Mama: „Tu esi drąsus. Pameni, aną kartą tu....“
4 žingsnis: padėkite rasti sprendimą. Aktyviai išklausę vaiką, leidę jam pajausti, kad suprantate, kaip jis gali jaustis, ir parodę, kad ir kiti žmonės taip gali jaustis, leiskite vaikui nurimti ir skatinkite rasti jėgų įveikti problemą.
Pavyzdys. Mama: „Kaip manai, kas pagelbėtų tau taip nebijoti? Ar mėginai...?“
