Jaunos motinos turtas – keturi talentingi ir itin muzikalūs vaikai

Gyvenimo iššūkius drąsiai priimanti 35 metų panevėžietė dirba, studijuoja ir viena, tik savo tėvų padedama, lavina gabius bei talentingus vaikus. Jos lietuvių, žydų, rusų ir kazachų kraujo turinti dukra laikoma itin daug žadančia smuikininke.

E. Almanova ir jos vaikai: Valerija, Vitalija, Antanas, Aleksas – lyg vienas kumštis.<br>Panskliautas.lt
E. Almanova ir jos vaikai: Valerija, Vitalija, Antanas, Aleksas – lyg vienas kumštis.<br>Panskliautas.lt
Daugiau nuotraukų (1)

Lina Rušėnienė (Panskliautas.lt)

Nov 15, 2012, 8:31 AM, atnaujinta Mar 15, 2018, 10:42 AM

Gyvenimas – lyg „muilo opera“

„Kai kam toks gyvenimas atrodo keistas. Keturių kambarių bute gyvena mūsų septynių žmonių šeima: aš, tėveliai ir keturi mano vaikai. Kai vaikai muzikuoja, jie nelekia ieškoti atokesnio kampo, priešingai, stengiasi būti kartu ir labiausiai džiaugiasi, kai kiti šeimos nariai tampa žiūrovais ir jiems ploja.“

Tai pasakoja Elvyra Almanova, kurios gyvenimas, jos pačios žodžiais tariant, lyg „muilo opera“. Dvi nesėkmingos santuokos, nepavykęs trečias bandymas susieti likimą su karo lakūnu, rūpestis keturiais vaikais neatėmė iš jaunos moters nei noro studijuoti, nei tikėjimo ateitimi.

„Vaikai – mano gyvenimo prasmė, – šypsosi pašnekovė. – Dėl jų gyvenu, viskas sukasi aplink juos. Džiaugiuosi, kad visi jie muzikalūs.“

E.Almanovos atžalos muzikinius gabumus paveldėjo iš senelių. Pašnekovė prisimena, kad idealią klausą turėjusi močiutė mokydavosi groti pianinu ant lentos nupiešusi klavišus, o pas mokytoją atsiskaitydavo grodama tikru instrumentu.

Per pasirodymus verkia iš džiaugsmo

12-metė dukra Valerija, išvaizda primenanti garsiąją Vanessą Mae, Menų mokykloje griežia smuiku ir mieste neturi sau lygių varžovų.

Konkursuose šalyje ir užsienyje sėkmingai dalyvaujanti mergaitė mokosi pagal specialią M.K.Čiurlionio menų mokyklos parengtą programą ir kartą per mėnesį važiuoja į sostinę atsiskaityti dėstytojams.

„Mokytojų pagyros ima ir pakiša Valerijai koją: jai ima atrodyti, kad viską moka, todėl stengtis lyg ir nebereikia, – pasakojo E.Almanova. – Puiku, kai konkursuose pamato – yra ir geresnių.“

Mama džiaugiasi ir galimybe išvykti Valerijai į smuikininkų meistriškumo mokyklą Druskininkuose. Čia su kitais talentingiausiais šalies vaikais ji savaitę tobulina sugebėjimus, pamato, ką sugeba kiti vaikai, susidraugauja.

Mokytojos Vitalijos Laukaitienės dėl ypatingos charizmos giriama auklėtinė griežia 4 tūkst. litų kainavusiu smuiku.

E.Almanova paaiškina, kad yra ir pigesnių – kiniškų, bet prastesnio skambesio. Valerija varžosi tarptautiniuose konkursuose, todėl jai būtinas geras smuikas.

Paklausta, kokie jausmai užlieja mamą, kai į sceną užlipa Valerija, pašnekovė prisipažįsta: „Pirmą kartą buvo labai keista: mano vaikas – talentas... Labai malonu, kad jai taip sekasi. Man taip gražu, juk čia mano dukra! Iš džiaugsmo verkiu per kiekvieną pasirodymą.“

Po kelerių metų Valerija išvyks mokytis į Vilnių. E.Almanova sako, kad ir dukra to norinti, tai bus postūmis mergaitei tobulėti, bet prisipažįsta jau dabar nerimaujanti, kaip reikės išleisti vaiką.

Išlydėdamos brolį bliaute bliovė

E.Almanova jau žino, ką reiškia išsiskyrimas su vaiku – vyriausiasis sūnus 17-metis Antanas buvo kuriam laikui išvykęs į Angliją pas ten gyvenantį ir dirbantį jos brolį. Dabar grįžęs ir A.Rimkevičaitės technologijų mokykloje studijuojantis vaikinas planuoja sulaukęs pilnametystės važiuoti į užsienį.

Prisiminusi, kaip išlydėjo vyresnėlį į užsienį, pašnekovė ir graudinasi, ir juokiasi: „Man taip širdį spaudė, sunku apsakyti. Valerija ir 7-erių Vitalija bliaute bliovė. Jauniausiasis Aleksas tvardėsi lyg tikras vyras – paspaudė broliui ranką, bet nepravirko.“

Mama pasakoja, kad Aleksas neišlaikė tik grįžtant į namus: „Sako: „Viskas. Aš daugiau nebegaliu... Nenorėjau, kad brolis išvažiuotų.“ Ir tuomet pravirko.

Antanas visuomet buvęs uždaras vaikas, galbūt todėl motina net nenujautusi, jog jis turi klausą. Muzikos mokytoja šeštoje klasėje ėmė girti berniuko balsą, bet šis mieliau mokęsis šokti breiką.

„Talentas – ne viskas, reikia paties vaiko noro, užsispyrimo, nes muzikai būtinas atsidavimas, nuolatinės pastangos“, – sakė ji. Antanas, matyt, tam nebuvo skirtas.

Antanui kadaise už 2 tūkst. litų nupirktu trimitu groti mokosi Menų mokyklos pirmokė Vitalija.

Paruošiamąją grupę lankantis Aleksas, kaip ir Valerija, grieš smuiku. Idealią klausą turinčio berniuko instrumentas kol kas daug pigesnis negu sesers – 150 litų.

Paklausta, kaip sugeba verstis, augindama muzikalius vaikus, kuriems reikia ir instrumentus, ir koncertinius drabužius pirkti, ir vykti į konkursus bei koncertus, pašnekovė nedejuoja: „Aš dirbu, tėveliai padeda – mūsų bendras katilas, dalijamės viskuo.“

Kaimynai girdi gerą muziką

Paprašyta palyginti vaikus, E.Almanova vardija: „Valerija, kaip juokais pavadina ir mokytojai, – menininkė. Kažką pamiršti, neišgirsti, neatlikti pamokų jai būtų įprastas dalykas, todėl aš arba seneliai turime jai priminti pareigas. Jei muzikinis kūrinys Valerijai nepatinka, kaip pati sako, ilgai „pirštus dėlioja“, jei patinka, išmoksta labai greitai. Per internetą pati išmoksta japoniškas dainas su žodžiais. Ji – apsigimusi lyderė.“

Antanas charakteriu labiausiai panašus į Valeriją, gabus, bet nelengvai prisileidžia žmones.

Vitalija, anot mamos, labai pareiginga, stropi, drąsi, itin lengvai bendraujanti, turi daug draugų. Ji ir Aleksas darželyje buvę pagrindiniai dainininkai ir šokėjai, švenčių dalyviai ir atlikėjai. Kai namuose muzikuoja, abu labai nori aplodismentų. Namuose niekada nebūna liūdna.

Paklausta, ar kaimynai nesubėga bartis ir raminti, pašnekovė juokiasi: „Per naktis negrojam. Be to, jie girdi gerą muziką, sako: tik mokykitės.“

E.Almanova taip pat grojo muzikos mokykloje pianinu, bet po trejų metų metė. Kaip ji pati paaiškina, dėl scenos baimės. Klasėje mokantis viskas vykdavę kuo puikiausiai, o per egzaminus išgyvendavusi tikrą košmarą.

„Ne visiems duota būti muzikantais, – sako ji. – Gerai tiems, kurie scenoje jaučiasi lyg žuvys vandenyje, o mane baimė tebekausto iki šiol. Per šventę mokykloje pasirodžiau su Valerija, bet atlikus pusę kūrinio man akyse susiliejo visi pianino klavišai, iš jaudulio nebemačiau nieko.“

Jei ne tėvai – nebūtų jokių mokslų

Ilgiausias išsiskyrimas su vaikais buvo du mėnesiai, kuriuos E.Almanova praleido vasarą Anglijoje pas brolį. Išvyko tikėdamasi rasti darbo. Jai žadėto vis dėlto negavo, o mažame miestelyje kitataučiams įsidarbinti sunku.

Pašnekovė prisipažįsta labai gailėjusis, kad iš anksto buvo nusipirkusi atgalinį bilietą – taip pasiilgusi vaikų.

Labiausiai jos ilgėjęsis ir net pykęs Aleksas – pasikalbėti „Skype“ sutikęs vos porą kartų.

„Būdavo, tik pamatau juos ekrane – ir taip suspaudžia širdį, – prisimena E.Almanova. – Niekada gyvenime nebeišvažiuosiu viena tokiam laikui.“

Ir dabar – dirbdama ir studijuodama – E.Almanova sako pritrūkstanti laiko, kurį galėtų praleisti su vaikais, norėtų dažniau pasikalbėti su mokytojais apie atžalų pasiekimus.

Su didžiuliu dėkingumu ir meile pašnekovė kalba apie tėvus: „Jeigu ne jų pagalba ir parama, nebūtų jokių mokslų, tuo labiau – pramogų. Jei reikia, jie vaikus parveda namo, padeda paruošti pamokas, prižiūri, kol grįžtu iš darbo ir paskaitų.“

Traukos gimtajam miestui nebejaučia

Prieš 19 metų į Panevėžį E.Almanova atvyko su tėvais ir dvejais metais jaunesniu broliu iš Kaliningrado. Jai tuomet buvo 16-a.

Į Rusiją seneliai lietuviai buvo persikraustę po karo. Vėliau šeima grįžo, tik Elvyros mama liko Kaliningrade. Jauna moteris ten ištekėjo, augino vaikus.

Išsigandusi, kad valdžia neuždarytų sienų ir neuždraustų lankyti giminaičių, mama vis dėlto prikalbino šeimą važiuoti į Lietuvą. Tėvo giminės liko Rusijoje.

Tėvai jau dveji metai nebuvo išvykę pas gimines. Mama ten tebeturi draugę, su ja bendrauja telefonu, laiškais.

E.Almanova savo gimtajame mieste pastarąjį kartą lankėsi prieš 11 metų, sako, trauka išnykusi, draugės atitolusios, keliauti su vaikais – labai brangu.

Tuomet, būdama 16-os, ji nenorėjusi viską mesti, palikti draugus ir lėkti į svetimu jai atrodžiusį kraštą. Nors vaikystėje kiekvieną vasarą atvykdavo paviešėti pas senelius, bijojo ir dėl kalbos barjero: girdėjo gimines šnekant lietuviškai, bet varžėsi prabilti girdint svetimiems žmonėms.

Vis dėlto pašnekovė su šypsena prisimena metus, kai mokėsi Vilniuje, Lietuvių namuose.

Čia susirinkdavo silpnai lietuviškai šnekantys arba visai kalbos nemokantys Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje gyvenę vaikai, kurių šaknys dažniausiai – lietuviškos.

„Susišnekėdavome lengvai , – juokiasi E.Almanova. – Kas rusiškai, kas lietuviškai, o populiariausia kalba buvo gestų. Tokios kliūtys netrukdo jaunuoliams nei bendrauti, nei susidraugauti.“

Liko su keturiais vaikais

Tolesni pašnekovės gyvenimo įvykiai – lyg kaleidoskope.

Baigusi mokyklą, E.Almanova įstojo į prekybos technikumą, ištekėjo, augino sūnų Antaną. Nesusiklosčius bendram gyvenimui, išsituokė, vėl ištekėjo, pagimdė dukrą Valeriją, turinčią lietuvių, žydų, rusų ir kazachų kraujo.

Jauna šeima gyveno atskirai nuo tėvų, bet po 6 metų keliai su sutuoktiniu išsiskyrė. Paaugus dukrai įsidarbino parduotuvėje, o vėliau susigundžiusi didesniu atlyginimu – alaus bare.

„Niekada nebenorėčiau dirbti tokio darbo, – atvirauja E.Almanova. – Ilgos valandos – iki 10 vakaro, išgėrę ir besikabinėjantys vyriškiai atbaidė nuo tokio darbo visam gyvenimui.“

Paklausta, ar netekdavo kviesti ir policijos, pašnekovė sakė nemėgstanti pyktis su žmonėmis, o labiau išgėrusius draugus sutvarkydavę mažiau alaus ragavę vyrai.

Dembavoje E.Almanova susipažino su karo lakūnu. Tėvai dukrą iškart įspėjo, kad nesitikėtų nieko gero, bet, pašnekovės žodžiais tariant, „kas gi tėvelių klauso...“ Apsigyvenus su lakūnu, gimė dukra Vitalija ir sūnus Aleksas. Deja, scenarijus pasikartojo: jauna mama liko viena su vaikais. Grįžo pas tėvus, šie be kalbų priėmė dukrą ir anūkus, padeda jais rūpintis.

Apie gyvenimo vyrus moteris nelinkusi atvirauti, tik išsitaria, kad juos jungia viena savybė – visi trys labai gražiai piešia.

Artimo draugo kol kas neieško

„Prieš kelerius metus palydėjau draugę pas būrėją, – pasakojo E.Almanova. – Šu šypsenėle vertindavau visokias pranašystes, todėl net nepatikėjau jos žodžiais, kad studijuosiu. Tuomet tai atrodė neįmanomas dalykas – mokslas mokamas, keturi vaikai.“

Dabar pašnekovė iš tikrųjų mokosi Kauno technologijų universiteto Panevėžio filialo ketvirtame kurse. Studijos mokamos, bet moteris gauna stipendiją, todėl šeimos biudžetas dėl to nenukenčia.

Tris dienas per savaitę po darbo „Panevėžio pieno“ įmonėje, kur dirba tiekimo skyriaus vadybininke, ji skuba į biblioteką, vėliau į paskaitas ir namo grįžta tik apie 9 valandą vakaro.

Artimo draugo E.Almanova tikino dabar neieškanti – turinti per daug rūpesčių ir pareigų, be to, nežinanti, kaip į jos išrinktąjį reaguotų vaikai. Bet taško nededa: „Negaliu sakyti, kas būtų, jeigu būtų. Kol kas didžiausias džiaugsmas – mano vaikai, didžiuojuosi jais visais.“

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.