Vilniuje buvo galima iš arti pajusti siautulingos meilės istorijos, penkiasdešimt metų jaudinančios žmones visame pasaulyje, akimirkas. Gyvos legendos L.Ullmann mūsų šalyje buvo laukiama tarsi prezidentės.
Ne vienus metus Europos šalių kino forumo „Scanorama” rengėjai šią garsią moterį kvietė atvykti į Vilnių ir pagaliau prisikalbino.
L.Ullmann Vilniuje praleido tris dienas. Į kino festivalį ji atvyko iš Jungtinių Amerikos Valstijų su dviem didžiuliais lagaminais. Jau 28 metus pagrindiniai jos namai yra Bostone.
Po „Scanoramos” forumo, kuriame buvo rodomas L.Ullmann režisuotas filmas „Neištikimi”, ji išvyko į gimtąją Norvegiją. Ten Liv ruošiasi kurti filmą pagal Augusto Strindbergo pjesę „Freken Julija”, taip pat Oslo nacionaliniame teatre režisuoja Antono Čechovo „Dėdę Vanią”.
Norvegijoje gyvena L. Ullmann ir I.Bergmano duktė Linn (45 m.) su šeima. Linn pasirinko žurnalistės ir rašytojos kelią.
Garsios kino ir teatro žvaigždės darbo tvarkė Vilniuje buvo perkrauta.
Atvykimo dienos popietę L.Ullmann pasižiūrėjo lietuvių režisierės Linos Lužytės dokumentinį filmą „Igruški”. Viešnia domisi žmogaus teisėmis ir žodžio laisve, o apie tai ir kalbama L.Lužytės filme.
L.Ullmann ilgai gyveno Kinijoje, kur matė įvairių žmogaus teisių pažeidimų. Apie tai lapkričio 19 dieną Vilniuje kaip UNICEF geros valios ambasadorė ji skaitė pranešimą Europos humanitariniame universitete.
Europos kino legenda – nepretenzinga žvaigždė. Viešėdama Vilniuje, ekskursijų ji nepageidavo. Po susitikimų ar filmų peržiū-rų L.Ullmann grįždavo į viešbutį – anksti eidavo miegoti arba dirbdavo prie kino scenarijų.
Festivalio rengėjai buvo paruošę specialų valgiaraštį, nes girdėjo, kad viešnia ypač mėgsta makaronus ir koldūnus, tačiau per pietus ir vakarienę aktorė priimdavo bet kokius pasiūlymus nesirinkdama. Jai patiko antienos kepsniai.
L.Ullmann visiškai nevartoja alkoholio. Ji pageidavo, kad viešbučio kambaryje būtų mineralinio vandens ir vaisvandenių.
Vilniuje kino legenda sulaukė didelio kino mėgėjų dėmesio. Vienas gerbėjas jai padovanojo rankų darbo angelą, kitas – stiklainį medaus.
I.Bergmano mūza išdalijo daug autografų, neatsikalbinėdama fotografavosi su savo gerbėjais.
Lietuvės dėkojo L.Ullmann už tai, kad jos sukurti dramatiški vaidmenys padėjo atrasti save, kad tie filmai pagelbėjo joms sunkiais momentais.
Gauti iš L.Ullmann interviu dėl perkrauto grafiko buvo sudėtinga. „Scanoramos” uždarymo dieną mindžikavau Vilniaus viešbučio „Radisson Blue Astorija” vestibiulyje. Šalia manęs stovėjo būrelis žurnalistų, irgi trokštančių pakalbinti norvegų aktorę ir režisierę.
Pagaliau suskambo mano mobilusis telefonas ir „Scanoramos” atstovė pakvietė užlipti į ketvirtą aukštą. Ten priėjau prie pusiau pravirų kambario durų.
Išvydau erdvų raudonais baldais apstatytą kambarį, kelis nepažįstamus žmones, centre stovinčią vidutinio ūgio savimi pasitikinčią liekną moterį ant pečių krintančiais šviesiais plaukais.
Manęs paprašė palūkėti koridoriuje. Režisieriaus I.Bergmano mūza maloniai šypsodamasi atsisveikino su interviu iš jos ėmusiais televizijos žurnalistais, persimetė keliais žodžiais su „Scanoramos” atstovais.
Galiausiai atsidūriau akis į akį su žvaigžde jos kambaryje.
Langai vėrėsi į Rotušės aikštę ir Didžiąją gatvę. L.Ullmann neturėjo išskirtinių reikalavimų dėl viešbučio, kuriame gyveno tris dienas. Ji tik pageidavo kambario, pro kurio langus matytų Vilniaus miesto širdį, įrėmintą senovinių pastatų ir bažnyčių bokštų.
Kambario pasienyje stovėjo nemažas pietų stalas, ant kurio buvo sustatyti termosai su arbata, kava. Čia pat rikiavosi mineralinio vandens ir vaisvandenių buteliukai, buvo padėtas dubuo su vaisiais.
Stalo gale prie nešiojamojo kompiuterio sėdėjo L.Ullmann atlydėjęs Norvegijos kino instituto vykdomasis direktorius Ericas Janas Holstas. Man jis šyptelėjo ir vėl įniko į savo reikalus.
Nors praktikos kalbinti įvairių profesijų žmones turiu pakankamai, bet šįkart širdis daužėsi kaip pašėlusi. Gal todėl, kad prieš mane stovėjo geniali aktorė, o gal todėl, kad pokalbiui buvo skirta vos dešimt minučių.
Per dešimt minučių cunamis ar žemės drebėjimas gali nusinešti tūkstančius gyvybių, tačiau per tiek laiko pajusti kitą žmogų – nelengva užduotis. Galvoje maišėsi virtinės klausimų.
Liv spustelėjo man ranką ir pasiūlė įsitaisyti ant raudonų fotelių. Net ir būdama 74 metų L.Ullmann neprarado moteriško žavesio ir magiško akių žibėjimo.
Ji buvo pasileidusi kviečių spalva padažytus plaukus. Tokios spalvos plaukus Liv turėjo ir jaunystėje.
Aktorė buvo lengvai pasidažiusi – akių vokus apvedžiojusi juodu pieštuku ir švelniai rožiniais lūpų dažais paryškinusi putlias lūpas.
Tai viena iš nedaugelio žvaigždžių, kurios sau leidžia natūraliai senti. Liv neslepia savo amžiaus ir nenaikina raukšlių grožio klinikose.
Menininkės veide įsirėžusios gyvenimo linijos nesunaikino jos jaunatviško polėkio, orios laikysenos, energijos, šilumos.
Išskirtinių bruožų moteris (ne veltui I.Bergmanas savo mylimosios veidą mėgdavo rodyti per visą ekraną) vilkėjo juodais ir baltais ornamentais marginta palaidine, juodas klasikines kelnes, avėjo juodus batelius neaukšta pakulne. Rankas puošė apyrankės, kaklą – grandinėlė su stilizuotu keltišku kryžiumi.
Dar prieš pokalbį viešnia patogiai įsitaisė fotelyje, po savimi pariesdama kojas. Atrodė kaip valiūkiška mergaitė.
Galbūt ji mieliau būtų pailsėjusi nei atsakinėjusi į daugybę kartų girdėtus klausimus, tačiau neišsidavė. Aktorė ir režisierė supranta savo talento ir šlovės kainą, todėl sutinka praskleisti asmeninio gyvenimo uždangą.
– Ar dažnai susitinkate su savo dukterimi?
– Mano duktė Linn gyvena Norvegijoje, o aš daugiausia laiko praleidžiu Jungtinėse Amerikos Valstijose. Iš Vilniaus skrisiu į Oslą režisuoti „Dėdės Vanios”, todėl su dukterimi matysiuosi dažniau. Kartais Linn atvyksta manęs aplankyti į Ameriką.
Bendraujame ne taip dažnai, kaip norėčiau.
Aš nesinaudoju kompiuteriu, nerašau elektroninių laiškų, tačiau parašau daug žinučių telefonu. Bet šiais laikais žmonės jau yra atpratę tuo naudotis. Gal todėl iš Linn retai gaunu tokių žinučių. Nebent ji nori ką nors svarbaus pasakyti arba prisimena, kad mane myli.
Didelė šių dienų problema – nutrūkstantys ryšiai tarp žmonių. Visi gyvena apsiginklavę telefonais, kompiuteriais, užuot bendravę gyvai, žiūrėję į akis, klausęsi vienas kito. Šiuolaikinės technologijos nestiprina tarpusavio ryšio.
– Girdėjau, kad jums labai patinka gėlės ir kad savo namuose jų daug auginate.
– Gėles labai mėgstu. Tik nežinau, kas dabar man galėtų jų parūpinti. (Juokiasi.) Jau seniai mano namai neskendi gėlėse, nes aš labai daug keliauju, o mano vyras nemėgsta rūpintis gėlėmis.
– Ar peržvelgdama savo gyvenimo istoriją galėtumėte pasakyti, kad įvykdėte Dievo jums pavestą misiją žemėje?
– Per savo gyvenimą padariau daug. Jei rytoj tektų numirti, dėkočiau Dievui, kad jis man padovanojo tokį turiningą gyvenimą.
Dėkoju už patirtą laimę, skausmą, neviltį, aistrą. Gavau daug. Esu privilegijuota, nes turiu pasirinkimo laisvę.
Bet aš iki šiol nežinau, kokia yra mano misija. Manau, visi gimstame turėdami tam tikras likimo užduotis.
Gal manyje yra užkoduota kokia nors mažytė užduotis, kurią aš įvykdysiu rytoj ir to net nepastebėsiu. Ir gal tai bus tikroji misija.
– Kas lemia sėkmę – stiprus charakteris, talentas ar reikiamu metu sutikti svarbūs žmonės?
– Daugybę žmonių gali lydėti sėkmė. Bet sėkmė negali ilgai šypsotis, jei neturi talento.
Taip pat reikia mokėti pasinaudoti sėkme. Pažįstu žmonių, kurie turėjo tokias pat galimybes, bet jomis nepasinaudojo.
Todėl manau, kad sėkmės variklis – talentas, palankios aplinkybės ir sunkus darbas.
Kartais matau žmones, kurie nesiaukoja savo darbui, vaikosi vienadienės šlovės.
– Ilgą laiką buvote genialaus režisieriaus I.Bergmano mūza. Jūsų kūrybinis tandemas ir emocinis ryšys buvo labai stiprūs. Gal iki šiol jaučiate jo buvimą šalia, palaikymą? Ar dažnai grįžtate į tuos laikus, kai gyvenote ir kūrėte kartu su Ingmaru?
– Jis buvo labai svarbus ir mano gyvenime, ir darbe. Mes visada labai daug kalbėdavomės. Maždaug penkeri metai Ingmaro nėra. Aš jo labai ilgiuosi, apgailestauju, kad negaliu paskambinti ir ko nors paklausti arba sulaukti iš jo klausimo.
Labai dažnai prieš ką nors nuspręsdama pagalvoju, o ką apie tai būtų pasakęs Ingmaras, ar būtų pritaręs mano idėjai. Tuštuma ir liūdesys niekur nedingo. Kartais aš jį sapnuoju.
Labai dažnai mintyse bendrauju su žmonėmis, kurie buvo man artimi ir su kuriais jau negaliu susisiekti. Tad galima sakyti, kad gyvenu su mirusiais, nes daugybė man brangių žmonių iškeliavę anapus.
Mano mama mirė prieš penkiolika metų. Dažnai apie ją galvoju ir tikiuosi, kad ji man atleido už tai, kad buvau tokia nekantri, kad nesupratau jos jaunystėje.
Dabar, būdama tokio amžiaus, kokio buvo ji, daug ką kitaip vertinu. Atrodo, galėjau jai būti kantresnė.
Tai ji mane pirmą kartą nusivedė į teatrą, kur supratau, kad noriu vaidinti.
Pirmasis mano debiutas kine nepradžiugino artimųjų. Komedijoje vaidinau prostitutę. Ekrane pamatę pusnuogę aštuoniolikametę artimieji reagavo audringai, liovėsi bendrauti. Aš kilusi iš religingos, konservatyvios šeimos.
Bet būdama laisvos sielos elgiausi ne taip, kaip buvo priimta mūsų šeimoje. Aš išsiskyriau su pirmuoju vyru, nes pamilau Ingmarą, ne santuokoje pagimdžiau jam vaiką. Tai nebuvo laikoma norma, bent jau mūsų šeimoje.
Artimieji man atleido daug vėliau, kai jau buvau žinoma aktorė.
– I.Bergmanas viename laiške yra rašęs, kad jeigu judu nebūtumėte išsiskyrę, būtumėte vienas kitą padegę. Tokia tai buvo beprotiška aistra. Ar ši galinga meilė jums suteikė daugiau palaimos, ar daugiau kančios? Kaip tie jausmai jus ugdė, keitė? Ar turite namuose relikvijų, kurios primintų gyvenimą kartu su I.Bergmanu?
– Mes buvome skirti vienas kitam. Tik mums nebuvo lemta ilgai gyventi kartu kaip meilužiams, tačiau mums buvo lemta išgyventi pačią nuoširdžiausią draugystę, negyvenant kartu.
Šiemet sukurtame dokumentiniame filme „Liv ir Ingmaras” buvo parodyta mūsų meilės istorija. Tame filme buvo labai detaliai atspindėta mūsų jausmų biografija. Žiūrėdama filmą galvojau: „Aš net nežinojau, kokie mes buvome artimi.”
Filmavimo metu lankiausi Forio saloje, name, kurį mums pastatė Ingmaras. Ten yra durys, vedusios į jo kabinetą. Gyvendami kartu mes tas duris dekoravome.
Ant jų buvo nupiešta širdis, kryžius, akis su ašaromis.
Tas duris Ingmaras darbo kambaryje išsaugojo iki savo mirties. Ir kiekvieną pavasarį, pasiėmęs pieštuką, paryškindavo saulėje išblukusias detales.
Durys liko, o Ingmaro nebėra ir piešiniai vis labiau blunka.
Namas parduotas, jo savininkas nėra suinteresuotas išlaikyti I.Bergmano pėdsakus. Viliuosi, kad jis man tas duris atiduos.
Svarbiausias praeities relikvijas saugau širdyje.
Taip, mūsų su Ingmaru gyvenime buvo ir daug aistros, ir labai daug pykčio. Mes negalėjome būti kartu ir negalėjome būti vienas be kito. Tai – lemtis. Vertinu kiekvieną akimirką.
Meilės istorija – didinga ir skausminga
Liv Ullmann ir legendinis švedų kino režisierius Ingmaras Bergmanas beveik visada žingsniavo greta. Nors kartu po vienu stogu kaip mylimieji jie praleido tik penkerius metus.
Šie du menininkai susitiko 1964 metais Švedijoje filmuojant „Personą”. Liv tada buvo 25-eri, o Ingmarui – 46-eri.
Tuo metu abu turėjo šeimas. Bet meilė buvo stipri kaip žaibas. Išsigandusi nevaldomų jausmų Liv grįžo į Norvegiją. Valdingas ir atkaklus I.Bergmanas privertė mylimąją grįžti ir baigti filmuotis „Personoje”. Šis filmas tapo tarptautiniu L.Ullmann debiutu.
Tuo pat metu prasidėjo visą pasaulį sujaudinusi didinga ir skausminga dviejų kino legendų meilės ir kūrybos istorija.
1966 metais Švedijoje, Forio saloje, I.Bergmanas įsigijo nemažą sklypą, pasikvietė išmanų architektą ir surašė jam svarbiausius pageidavimus. Tarp jų – namuose turėjo stovėti didelė rusiška krosnis, ant kurios būtų galima gulėti žiemos vakarais ir žvelgti į jūrą. Pro langus taip pat turėjo atsiverti jūros vaizdai. Taip netrukus iškilo vienaaukštis 53 metrų ilgio namas iš medžio ir akmens.
Liv ir Ingmaras apsigyveno atokiai nuo svetimų akių. Iš Gotlando salos į šią vietą buvo galima patekti keltu arba privačiu lėktuvu. Čia porai gimė duktė Linn Ullmann.
Aktorė ir režisierius nebuvo susituokę. I.Bergmanas oficialiai buvo vedęs penkis kartus ir susilaukė devynių vaikų.
L.Ullmann tapo I.Bergmano mūza, įkvėpėja, mylimąja, gyvenimo drauge. Ingmaras tapo Liv gyvenimo vairalazde.
Romantiškos sielos Ingmaras gamtos prieglobstyje džiaugėsi galėdamas atsiriboti nuo civilizacijos ir atsiduoti kūrybai. Tačiau Liv jautėsi izoliuota nuo išorinio pasaulio.
Būdamas beprotiškai pavydus I.Bergmanas su niekuo nenorėjo dalytis mylimąja, draudė draugų apsilankymus, namą apjuosė aukšta akmenų siena. Prasidėjo poros barniai – skausmingi, aštrūs, nepakeliami. Jų- dviejų meilė, kuri buvo galinga kaip cunamis, įgavo griaunamąją jėgą.
Apie šį laiką L.Ullmann yra sakiusi: „Pradėjau pastebėti jo klaidas ir silpnybes, kurių nemačiau anksčiau, bet mano supratimas ir pagarba augo. Susižavėjimas dingo, pastebėjau, kad jis pražilo, kad yra gerokai už mane vyresnis. Jis buvo išmintingas ir įkvepiantis, išsiblaškęs ir savanaudis. Savo nuostabai su- pratau, kad tai meilė. Su liūdesiu pagalvojau, kad ji greitai baigsis, kad sutikau jį, kai jis jau buvo pakeliui kažkur kitur.”
Liv ir Ingmaras skyrėsi skausmingai.
Jau daug vėliau viename savo laiškų I.Bergmanas rašė Liv, kad jei jie nebūtų išsiskyrę, greičiausiai būtų vienas kitą padegę.
Po išsiskyrimo santykiai nenutrūko. Liv ir toliau filmavosi I.Bergmano filmuose.
Šių dviejų menininkų kūrybos duetas pasauliui padovanojo tokius kūrybos šedevrus kaip „Gėda”, „Vilko valanda”, „Riksmai ir šnabždesiai”, „Veidas į veidą”, „Gyvatės kiaušinis”, „Rudens sonata”.
Melancholiškos ir išoriškai trapios L.Ullmann talentą įvertino ne tik I.Bergmanas, bet ir kino profesionalai – 1972 metais Liv laimėjo Auksinį gaublį už geriausią moters vaidmenį filme „Emigrantai”. Ji buvo dukart nominuota „Oskaro” apdovanojimams.
Paskutinį savo filmą „Saraband” režisierius sukūrė jau būdamas 84-erių. Jame pagrindinį vaidmenį atliko L.Ullmann. 2003 metais I.Bergmanas pasitraukė iš kino.
Prabėgus penkiolikai metų po išsiskyrimo su Ingmaru, L.Ullmann ištekėjo už amerikiečio nekilnojamojo turto magnato Donaldo Saunderso. 1998 metais pora oficialiai išsi- skyrė, o šiuo metu vėl gyvena kartu.
Liv, sulaukusi tarptautinio pripažinimo ir kaip aktorė, ir kaip režisierė, kartais pavargsta nuo to, kad kiekviename jos interviu neišvengiamai kalbama apie I.Bergmaną.
Kažkada Liv net yra skambinusi Ingmarui ir paklaususi, kodėl kiekviename interviu jos klausia apie jį, nors jie seniai negyvena kaip pora. I.Bergmanas atsakė: „Nes tu esi mano Stradivarius.” Vieną dieną būdama savo namuose Osle L.Ullmann pasijuto keistai. Vejama nerimo nusisamdė privatų lėktuvą į Forio salą. Kai ją išvydęs I.Bergmanas paklausė, kodėl ji čia, Liv atsakė: „Tu mane pašaukei.” Tą pačią naktį I.Bergmanas mirė. Buvo 2007 metų vasara. Režisieriui buvo 89 metai.
