Tu visada taip norėjai. Visas tavo gyvenimas dabar vyksta pagal senai sudėliotą planą. Viskas ko reikėjo, kad jį gautum - tai mano atsisveikinimas su tavo pasauliu.
Tavo žmona nuostabi ir tos rudos akys nuleistos žemyn veda iš proto. Jos tokios, į kokias tu visada norėjai žiūrėti. Nuoširdi ir rami. Mažai kalba, tačiau visada nuoširdžiai šypsosi.
Žinai... Aš labai laiminga, kad bent vienam iš mudviejų gyvenimas šypsosi ir pildosi visos svajonės. O aš... aš gerai.
Gyvenu. Kvėpuoju. Šypsausi. Pripažinsiu, ne visada nuoširdžiai, kartais tik tam, kad nepravirkčiau. Dėl daug ko gailiuosi. Daug ko niekada nepamiršiu.
Ne. Aš nieko nemyliu. Nieko nesiilgiu.
Aplink sukiojasi daug vaikinų, tačiau neslėpsiu, tokių, kaip tu - nėra.
Tiesa, tave aš vis rečiau prisimenu... Tačiau nemeluosiu - prisimenu.
Šiąnakt beveik nemiegojau. Pabudau prieš aušrą ir sutikau saulę lygiai, kaip kažkada pasitikdavom ją kartų. Tik dabar viena. Be tavęs.
Pabudau nuo svaigaus aromato. Iki skausmo pažįstamo tavo kvapo. Tokio artimo, tačiau kartu tokio svetimo. Ir vis dėl to, kaip beprotiškai aš tavęs pasiilgau.
Ir tas tavo balsas. Vis girdžiu tave tariant „labanakt, mažyt, aš tave labai myliu ir visada mylėsiu“.
Prabėgo tiek laiko, kodėl būtent šiandien grįžai į mano sapnus?
Nenoriu viso šito prisimint. Nenoriu.
Man dreba rankos. Širdis daužosi kaip pamišus. Šią akimirką, šią minutę man tavęs taip reikia.
Prisimeni mūsų dainą? Ji taip ir liko mano skambučio tonų tau skambinant. Tik ji jau senai neskambėjo.
Aš klausiausi jos kažkieno mašinose, kažkieno namuose, nedrąsiai vis žvilgtelėdama į telefono ekraną. Tačiau ne. Skamba ne iš ten. O aš jos taip pasiilgau.
Ir štai būtent šiandien lygiai 6 val. aš ją vėl išgirdau.
Ne. Negali būti drebančiomis rankomis, saulės vos apšviestame kambaryje laikau telefoną ir jo ekrane matau tavo vardą.
O tada tik tylus signalas telefono ragelyje.
Nuleistos rankos ir vos matomas moters siluetas siena žemyn, žemyn.
Vienas mygtuko paspaudimas ir daina nutyla. Girdžiu alsavimą. Tu taip arti.
- Labas mieloji. Žinai, mano gyvenime viskas taip, kaip aš ir norėjau. Turiu nuostabią žmoną nuostabiomis rudomis akimis. Ji mažai kalba, tačiau visada šypsosi. Ji pati švelniausia pasaulyje. Dabar aš labai retai prisimenu tave. Tačiau nemeluosiu, prisimenu. Gyvenime buvo labai daug moterų, tačiau tokios, kaip tu aš taip ir nesutikau.
Taip, turiu rudaakę. Tačiau ji - ne tu. Ji negirdi mano tylėjimo. Nedreba mano glėbyje, kai ją apkabinu. Ji nekalba su manimi akimis ir nekenčia mudviejų dainos.
Tačiau aš myliu ją tokią kokia ji yra. Ir žinai dabar aš turiu naują gyvenimą. 20 minučių atgal man gimė nuostabi dukra. Jos akys tokios panašios į taviškes.
Jos vardas. Išgirstu savo vardą.
O tada tik tylus signalas telefono ragelyje.
Nuleistos rankos ir vos matomas moters siluetas siena žemyn, žemyn.
