Džiazas, blausi šviesa, dėl vyno mano ir draugių platėjančios šypsenos. Viskas kaip ir kiekvieną paskutinio mėnesio ketvirtadienio vakarą: Inga visoms rodo savo medaus mėnesio nuotraukas, Berta vis dar džiaugiasi akinančio spindesio sužadėtuvių žiedu, Julija užveda diskusiją, ką verta aplankyti Turkijoje, o..
– Atsiprašau? – išgirstu iš kairės sklindantį sodraus tembro baritoną, nuo kurio mano nugara perbėga skruzdėlės. Akimirkai sustingstu. – Atsiprašau? – pasigirsta kiek garsiau.
Atsisukusi pamatau net prietemoje žvilgančias akis, kuriose atsispindi žvakių liepsna. Rudos garbanos, užkritusios ant kaktos, šypsena, kuri išgelbėtų visą pasaulį ir ilgi bei laibi pirštai – pianistas.
– Atsiprašau, ar galėčiau pasiskolinti kėdę? – paklausia manęs kiek švelniau.
– Žinoma. – droviai atsakau, jausdama, jog mano skruostus užlieja raudonis.
Jis grakščiu riešo judesiu užkabina kėdės atlošą ir lengvai nusineša prie savo stalelio. Trumpai nusijuokiau, pamačiusi, jog jis atėjo vienas, bet jam prisireikė antros kėdės.
„Turbūt nematomam draugui“ – pašaipiai pagalvojau.
Tą patį vakarą, draugėms išsiskirsčius, Luko „nematomu draugu“ buvau aš.
***
Lapkričio paskutinis ketvirtadienis buvo praleistas džiazo fone, skambant draugių juokui. Tuo metu aš pasakojau, kaip mūsų vos neareštavo Paryžiuje už vyno gėrimą po Eifelio bokštu.
– Atsiprašau? – išgirstu iki skausmo pažįstamą baritoną, o Berta vis dar skardžiai juokiasi. Turbūt niekada neleis man užmiršti tiršto skruostų raudonio, kuris atsirado tikrai ne nuo vyno. Atsisuku, nusišypsau Lukui ir pajaučiu sausokas lūpas ant savo kaktos – keistas sėkmę nešantis ritualas prieš kiekvieną koncertą. Džiaugsmingai nuseku akimis kiekvieną didelį, kiek nervingą žingsnį iki scenos ir užsimerkiu išgirdusi, kaip pakeliamas pianino klaviatūros dangtis.
Žinau, kad dabar išgirsiu tą dainą. Melodiją, kuriai nuskambėjus išgirdau pasiūlymą prisėsti prie jo stalelio ir pasivaišinti baltu vynu. Melodiją, kurią visada išgirstu jo gastrolių koncertuose ir kuri nuolat skamba mintyse, kai skaitau jo rašytus laiškus. Jei mano širdis mokėtų dainuoti, neabejoju, jog išdainuotų būtent šią garsų sintezę.
*** Niekada negalvojau, kad gyvenime viskas gali vykti kaip lėkštame neįtikinai romantiškame filme: netikėta pažintis, abipusė simpatija, romantika, kuri filmuose visada būna per saldi, ilgesio ir šiltų jausmų persunkti laiškai bei jausmas, jog radau savo antrąją pusę, antrąjį „angelą, kuris turi tik vieną sparną“, kaip ir aš. Kartais sunku patikėti, kad radau žmogų, kurio skonis, gyvenimo filosofija, humoro jausmas visapusiškai atitinka manuosius. Imu suprasti, kodėl meilė tokia aukštinama – ji gyvenimui įpučia ugnį, suteikia naujų, iki šiol nematytų spalvų kasdienybės paletėje. Ji reikalinga lyg menininkui mūza. Lyg vienišam muzikantui instrumentas.
Jei išgirstu žmogų, sakantį, jog meilė neegzistuoja, mintyse nusišypsau. Žinau, kad tos pačios lūpos kažkada sakys kitus, priešingą prasmę turinčius žodžius. Kai ateis laikas. Kai atsiras tikėjimas. Kai meilė atras kelią į širdį, kaip manoji, atėjusi džiazo pavidalu.
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.Istorijas siųskite iki sausio 10 d.
Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.
