Sutikau tave ir savo pačios nuostabiai, įsimylėjau. Tu buvai pirmasis, kuris išties krito širdin. Dar keisčiau buvo jausti tą patį iš tavęs. Ir jumoro jausmą turėjai. Nugiklavai, sakydamas, kad su tokiu požiūriu tikrai esu kilimo iš Žemaitijos (pataikei!).
Tai buvo nuostabus laikas. Tu buvai nuostabus. Buvo gera jausti tave šalia savęs. Buvo gera pasakoti savo paslaptis tau. Buvo gera žiūrėti drauge per langą ir matyti mėnulį. Tiesa, neišsimiegojus eiti daržan nebuvo taip gera, bet buvo gera žinoti, kad ateis vakaras, o su juo – ir tu. Tikra tiesa, kad meilė atima viską, bet pirmiausia - gebėjimą blaiviai mąstyti.
Tu buvai pirmas žmogus, kuriam atvėriau save. Žinojai visas mano paslaptis ir nekėlei dėl to scenų. Priėmei mane tokią, kokia buvau. O toliau kurėm tik mudviejų pasaką. Gera buvo su tavim važiuot į turgų ir pas senelius. Gera buvo gulėt ir fantazuot apie mudviejų vedybas ir pakeikt aplink besisukančius ir kartais nemalonumus darančius gimines, draugus ir artimuosius.
Bet gyvenimas yra gyvenimas. Kažkas atsitiko. Kas – nežinau. Buvo laikas, kai bučiau atidavus pusę savo gyvenimo, kad tik būtum pasakęs. Bet tu nebuvai pasiruošęs kalbėti. Labai tave mylėjau.
Šiandien galiu pasakyt tau tik ačiū. Iš pradžių verkiau dėl tavęs (dabar verkiu labai retai ir dažniausiai ne dėl vyrų). Paskui pykau ant tavęs. Bet tik kokius tris metus (pasirodo, ne tik meilė trunka trejus metus, bet ir neapykanta). Kai pykstama, pradedama į kitus žiūrėti kaip į daiktus. Bet vieną dieną atsibudus supratau – vyrai NĖRA daiktai. Jie – taip pat mąstantys, mylintys, neapkenčiantys ir filosofuojantys daugiau nei mes, moterys, žmonės. Tada atėjo stadija, kuri ir šiandien gyvena manyje – aš atleidau tau. Pyktis, apmaudas, nusivylimas (pirmiausia savimi, paskui – visais aplinkiniais) dingo.
Nežinau, ką pagalvočiau pamačius tave. Tikiuosi, nieko. Bet esu dėkinga tau už tai, jog parodei, kad negalima iš karto visos savęs atiduot kitam, nors ir labai mylimam, žmogui. Išmokei, kad pastangos padaryti du žmones laimingus, nėra vaisingos, jei stengiasi tik vienas žmogus. Išmokei, kad visi mes – tik žmonės, kurie klįstame ir ne visada pasakom apie tai patiems mylimiausiems žmonėms. Ir, kas svarbiausia, išmokei mane neskubėti kuriant santykius su artimu žmogumi. Skubėjimas neveda niekur. Reikia sugebėti išlaukti. Reikia sugebėti suprasti. Reikia išmokti tylėti.
Ir šiandien man nebesvarbu, kad sutikus savąjį žmogų gal iš pradžių mūsų pokalbiai bus nerišlūs. Nesvarbu, kad mintys peršoks mintis. Svarbiausia, kad sugebėtume būti kartu. Kartu ieškotume, mokytumėmės, atrastume, niekada nesustotume ir negrįžtume atgal po vieną. Praeitis priklauso praeičiai, o ateitis valdo visa ko nespėjome patirti, pajausti, pažinti, suprasti ir nepaleisti. Labai tikiuosi, kad šįkart mokėsiu išlaukti, pajausti, pamilti ir išsaugoti. Ir už tai esu dėkinga tau, mano mažasis velniuk.
P.S. Atleisk man, žemaitukei, už tai, kad kai kuriuos dalykus supratau tik po ilgo laiko tarpo.
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.Istorijas siųskite iki sausio 10 d.
Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.
