Kaip aš nešiau lovą (konkurso rašinys)

Dažnai apie du įsimylėjėlius, du vienas kitam gyvenimą paskyrusius žmones sakoma, kad juos suvedė likimas, kad jie yra skirti vienas kitam, kad kitaip net ir negalėjo būti. Dar sakoma, kad žmogus, atėjęs į pasaulį atsineša vieną sparną, ir tik jei suranda kitą žmogų su antra tų pačių sparnų dalimi, jie kartu gali skristi. Visa tai be abejo gražu, puošia meilę ir tokiu lemties pakylėja ją į dieviškąją kategoriją. Mes linkę įsivaizduoti, kad tikroji gyvenimo meilė yra panaši į muzikinio kūrinio kulminaciją, šlovinančią likimo galią ir mūsų gyvenimo pilnatvę, kuri be meilės neįmanoma. Tačiau norėčiau papasakoti istoriją, kuria atkreipsiu dėmesį į dažnai nepastebimą atsitiktinumo žaismą, jo vaidmenį maitinant meilę ir ją puoselėjant.

123rf asociatyvi nuotrauka
123rf asociatyvi nuotrauka
Daugiau nuotraukų (1)

Juozas Kazlauskas

Jan 13, 2013, 5:34 PM, atnaujinta Mar 13, 2018, 8:48 PM

Mano ir Jos meilei reikėjo visos atsitiktinumų virtinės, kad ji galėtų įsižiebti. Tai atsitiko prieš septynerius metus.

Tuo metu gyvenau studentų bendrabutyje, linksmai leisdamas dienas ir besimėgaudamas savarankiško gyvenimo malonumais, nė nesvajodamas, kad į duris netikėtai gali pasibelsti didžioji gyvenimo meilė. Vieną dieną netikėtai į smulkią avariją pakliuvo mūsų dėstytoja ir paskutinė paskaita buvo atšaukta net neprasidėjusi, tad iš universiteto patraukiau atgal į bendrabutį. Nuotaika buvo puiki, žiemos sesija jau pasibaigusi, o kai retkarčiais pro debesų virtinę išlįsdavo nedrąsi saulė ir nutvieksdavo savo spinduliais šurmuliuojančią ir pilną studentų gatvę, aš jai prisimerkęs šypsojausi, nes puikiai nujaučiau, apie ką byloja tokie jos mirksniai – pavasaris jau ne už kalnų.

Parėjau į kambarį ir vos spėjus numesti kuprinę ant lovos, į duris kažkas pasibeldė. „Kas gi čia” – suniurzgėjau aš ir nuėjau atidaryti durų. Bendrabutyje nekviesti svečiai būdavo įprastas dalykas, tačiau tuo metu aš norėjau tik vieno – griūti į lovą ir gerai nusnausti, taip kompensuojant didvyrišką ryžtą atsikelti ir nueiti į pirmąją rytinę paskaitą.

Už durų stovėjo buvusi klasiokė, kuri su dar dviem iš to paties miesto kaip ir aš kilusiomis merginomis gyveno vienu aukštu aukščiau. Aiškiai apsidžiaugė mane suradusi. Aš apsidžiaugiau mažiau, kadangi supratau, kad tuoj būsiu paprašytas kokios nors paslaugos. Taip ir buvo.

Reikalas buvo neeilinis. Pasirodo, bendrabučiui ką tik atvežė naujas, patogias lovas ir dalis studentų, pirmiausiai merginos, turėjo galimybę pasikeisti jas vietoj savo senų metalinių: kietų, surūdijusių ir taip baisiai girgždančių, kad naktį atsibusdavai nuo kiekvieno krustelėjimo (mes jas vadindavom ligoninės lovomis arba tiesiog kalėjimo gultais). Kadangi naujosios lovos buvo ne tik dailios, bet masyvios ir sunkios, reikėjo vyriškos jėgos jas užnešti į džiaugsmu netveriančių merginų kambarius. Taigi, aš ir kiti trys vyrukai pasiraitojome rankoves ir užnešėme penkias lovas mano miestietėms ir dvejoms jų bloko kaimynėms, slapta džiaugdamiesi, kad jos gyvena ketvirtame aukšte, o ne, tarkime, vienuoliktame.

Prakaitavome su kitais vyrukais tampydami lovas aukštyn žemyn (senąsias taip pat reikėjo išnešti) ir juokais keikdami save, kad neužsidarėme kambariuose, apsimesdami, kad mūsų nėra, kai mūsų paprašė atlikti šį Sizifo darbą.

Tačiau taip jau išėjo, kad viena iš tų lovų tapo mano gyvenimo lova. Ne, nesupraskit klaidingai, gerbiamieji skaitytojai, netapau amžinu studentu ir jau nebegyvenu bendrabutyje. Pasirodo, kad nieko nenujausdamas nešiau lovą savo būsimai žmonai, vienai iš mano klasiokių bloko kaimynių, kurios tada dar nepažinojau, o toje pačioje lovoje mes vėliau praleidome ir savo pirmąją meilės naktį. Lovų užnešimo paslauga tapo dingstimi susipažinti ir visa tai užsimezgė į gražią draugystę, kol po kelių mėnesių, kovo 8-ąją dieną, atėjau į Jos kambarį su vynu ir gėlėmis, prisipažinau meilėje ir sulaukiau teigiamo atsako.

Šioje gražios istorijos vietoje galima būtų dėti tašką, tačiau taip darydamas būčiau ne iki galo atviras, nes tuo istorija nesibaigė. Daug kas, išgirdę apie užneštą lovą, minėdavo likimo pirštą, ir sakydavo, kad mes tiesiog skirti vienas kitam. Netgi mano močiutė, kuri tuo metu jau ėjo paskutiniuosius savo garbingo gyvenimo metus ir jau sunkiai orientuodavosi – amžiną jai atilsį – pirmą kartą mus pamačiusi užtikrintai pareiškė, kad esame vienodi kaip du vandens lašai iš to paties šulinio. Mes neabejojome lemtimi ir laimingi bei pasitikintys savimi puolėme į bendro gyvenimo džiaugsmus, šlovindami mudviejų meilę.

Gerai žinomas prancūzų rašytojas teigia, kad meilė trunka trejus metus, ir nors aš nepritariu daugumai jo minčių, po maždaug tiek laiko mūsų draugystę ištiko didelė krizė. Pirminis stiprus jausmas išblėso, o bendro gyvenimo rutina mūsų meilę, kuri anksčiau abiems buvo laisvės įsikūnijimas, dusindavo ir gniaužė savo nepatogiame glėbyje. Aplinkiniams vis dar buvome ideali pora, kuriai lemta būti kartu, tačiau, kai jie tą kartodavo, mus tiesiog pykino, nes žinojome, kad viskas toli gražu nėra tobula. Kivirčai, rodos, kylantys iš nieko, gąsdinančios tylos sienos – mes buvome kaip dvi vėjo blaškomos nendrės, kurios augdamos šalia, galiausiai pradeda nekęsti savo artumo ir panašumo, kuris anksčiau buvo toks žavus.

Vieną rudens dieną, be tikslo klajodamas po darganotą Vilniaus senamiestį, svarsčiau apie mūsų santykius (draugė buvo išvažiavusi pas tėvus ir nebuvo aišku kada ji grįš, ir ar iš viso grįš). Mąsčiau apie tai, kad mūsų graži susipažinimo istorija tėra atsitiktinumų virtinė.

Jeigu dėstytoja nebūtų patekusi į avariją, aš nebūčiau grįžęs į bendrabutį, klasiokė būtų manęs neradusi, ir Mes būtume nesusipažinę.

Jeigu Jos kaimynės nebūtų buvusios mano klasiokės, Mes nebūtume susipažinę.

Jeigu aš būčiau nepamiršęs bendrabutyje piniginės, būčiau prieš pareidamas užsukęs į universiteto valgyklą, ir Mes nebūtumėm susitikę, nes klasiokės per tą laiką būtų suradusios ką nors kitą į pagalbą.

Jeigu vieną vasaros dieną nebūtų sugedęs spausdintuvas, aš būčiau spėjęs laiku išsiųsti prašymą universitetui dėl apgyvendinimo ir gyvenęs visai kitoje vietoje, geresniame bendrabutyje... Mes nebūtumėm susitikę.

Jeigu...

Taigi, mūsų meilės galėjo ir nebūti. Vienas mažmožis ir mes net nežinotumėm apie vienas kito egzistavimą. Viskas galėjo būti visai kitaip. Mes visai nesame skirti vienas kitam.

Taip mąstydamas ir grimzdamas į vis didesnę liūdesio duobę, net nepastebėjau, kaip pasukau į vieną mažą senamiesčio gatvelę ir atsidūriau prie antikvariato iškabos. Kažkodėl užsukau į vidų ir atsivėrusioje senovinių daiktų karalystėje mano akis patraukė šalia durų pastatyta nedidukė skulptūra. Ji vaizdavo rankas į šonus atvirais delnais ištiesusią ir šokio judesyje sustingusią pusnuogę liekną moterį. Jos akys buvo užmerktos, o galva šiek tiek atversta atgal, pečius buvo apsisiautusi skraiste, kuri įprastai būtų dengusi jos krūtis, tačiau dėl ištiestų kulminacinėje šokio pozoje i šalis rankų nuogos šokėjos krūtys drąsiai veržėsi iš po skraistės. Šokėja visa buvo panirusi į šokį, atsidavusi jam, tačiau, nepaisant drąsaus veido, jos gražaus jauno kūno nuogybė kartu suteikė skulptūrai ir trapumo įspūdį.

Moteris buvo laisva, bet kartu ir apnuoginta prieš ją supantį pasaulį, begalinė aistra ir įsijautimas buvo persmelktas tragiškumo įspūdžio. Šokėja priminė man Ją – mano draugę – ir mudviejų vėjo blaškomą ir nestabilų meilės šokį.

Pamatęs, kad susidomėjau, prie manęs priėjo savimi pasitikintis pliktelėjęs pardavėjas.

– Ši skulptūra turi istoriją, – nusišypsojęs ir pakrutinęs savo juokingus vos įžiūrimus ūsiukus tarė jis. – Galbūt norėtumėt ją išgirsti?

Aš linktelėjau galvą.

– Tai „art deco“ stiliaus skulptūra. Tokios skulptūros - tobulų moterų įkūnijimai, apie šias skulptūras sakoma, kad vyrai, vos jas pamatę, iškart įsimyli pavaizduotą nepažįstamąją, – tai pasakęs, pardavėjas reikšmingai pasisuko į mane ir mirktelėjo akį, o aš pagalvojau, kad už tokius aptarnavimo įgūdžius jam turėtų mokėti gerą algą.

– Šios skulptūros pavadinimas „Prancūzų šokėja“ – toliau tęsė pardavėjas. – Ją mūsų antikvariato šeimininkei padovanojo jos draugas, prancūzų menininkas. Kažkada šią skulptūrą jis buvo padovanojęs savo draugei - būsimai žmonai - taip pat neeilinio grožio šokėjai. Po penkerių bendro gyvenimo metų ji netikėtai jį paliko su vienu iš jaunesnių savo gerbėjų ir išvažiavo gyventi bei tęsti karjeros į Niujorką.

Praėjus penkiolikai metų (ir dvidešimt metų nuo jų vestuvių) Bernardas, ar Bertranas – toks berods buvo jo vardas, apsiniaukusį žiemos rytą ant apsnigto savo namo slenksčio Paryžiaus priemiestyje, rado siuntinį. Atidaręs jį, rado „Prancūzų šokėjos“ skulptūrėlę, prie dešinės šokėjos rankos buvo prikabinta servetėlė su užrašu „J'ai fait une erreur“, tai reiškia “aš padariau klaidą“. Tą pačią dieną jis susilaukė ir trumpos žinutės savo mobiliajame telefone, kuria atsiuntė vienas iš jo žmonos giminaičių, matyt jausdamas pareigos jausmą, ir pranešė, kad Annie mirė nuo kraujo vėžio. Jis taip pat parašė laidotuvių vietą, bei datą.

Bertranas, sukrėstas ir nusiminęs, bet kartu ir apimtas, anot jo, kvailo įsiūčio - tai buvo apskritai pirmoji žinia, gauta iš Annie, pirmas atsakas po jos pabėgimo, nors jis, kamuojamas įvairių klausimų, kaltės jausmo ir trokšdamas atsakymų, visaip bandė susisekti su ja Amerikoje, skambino bei siuntė laiškus jai - tris dienas praleido Paryžiaus baruose ir kavinėse be saiko gerdamas ir į laidotuves nenuvyko, nors dar tą patį rytą buvo nusipirkęs lėktuvo bilietą į Niujorką.

Aš klausiausi istorijos, ir jaučiau, kaip pro mano akis prabėga visos Mūsų kartu praleistos džiaugsmingos akimirkos. Pardavėjas tikriausiai iš mano veido nusprendė, kad manęs ši istorija nesužavėjo (o atsitiko priešingai, ji mane ne tik sužavėjo, bet ir sukrėtė) ir gūžtelėjo pečiais.

– Žinau, tai skamba kaip istorija iš melodramos. Bet ji tikra. Vėliau menininkas Paryžiuje perdavė statulėlę mūsų šeimininkei, pasakęs, kad daugiau negali į šokėją žiūrėti, nes jam atrodė, kad joje jis mato Annie. “Paimk ją. Nuvežk į darganotą, bet žavų Vilniaus senamiestį. Annie visada mėgo keliauti. O aš jau iki gyvenimo galo liksiu Paryžiuje. Net jei ir kur išvažiuočiau, mano širdis liks čia.“ - štai taip jis pasakė mano viršininkei.

Papasakojęs istoriją, pardavėjas pasišalino, nes į antikvariatą užsuko daugiau lankytojų. Aš likau prie skulptūros ir žiūrėjau ją. Ji buvo neįperkama, bet aš supratau, kad pardavėjas, pats to nežinodamas, įteikė man kur kas vertingesnę dovaną.

Supratau, jog viskas yra neatsiejamai susiję ir kad atsitiktinumą reikia branginti, nes tai - neišdildoma ir neišsenkanti meilės varomoji jėga, jos nutrūktgalviškas žaidimas. Mintys apie likimo pirštą, apie tai, kad „taip turėjo būti” mus pavojingai užliūliuoja ir paskandina letargiškoje kasdienybėje. Atsitiktinumų grandinė sukūrė mano meilę, o taip pat ją ir išgelbėjo. Dvi meilės istorijos - prancūziška ir lietuviška - vienintelio neapgalvoto žingsnio pro antikvariato duris dėka magiškai atsitiktinai susipynė ir suteikė viena kitai naują prasmę. Viena nelaimingai pasibaigusi meilės istorija suteikė pagrindą kitos atgimimui.

Grįžęs aš paskambinau savo draugei ir pasiūliau pabandyti dar kartą. Mes išvažiavome į Paryžių ir tas kelias dienas jo romantiškuose skersgatviuose kūrėme ir statėme savo meilės bokštus toliau. Mums pavyko.

Dabar jau esame susituokę, tačiau nepamirštame kurti ir puoselėti savo meilės toliau – klausėmės kaip Zadaro jūrų vargonai (kurių melodiją sukuria visiškai atsitiktinės bangų mūšos kombinacijos) groja mūsų meilės simfonijas, išbandėme savo meilę bastydamiesi po Kroatijos kalnus, tobuloje dykumos tyloje Maroke stebėdami saulėtekį dar kartą sutvirtinome ištikimybę vienas kitam.

Galbūt kai kas vėl pasakys, kad taip jau buvo lemta, tačiau aš atsakysiu “viso to galėjo ir nebūti“. Mūsų meilės istorija nesitęstų toliau, jei būtumėm neatsidavę atsitiktinumo žaismui, suteikiančiam meilei naujas prasmių grandines ir trajektorijas. Gyvūnai, žmonės, visas pasaulis linkęs į žaidimus – lygiai taip pat linkęs žaisti ir gyvenimas, kuris šelmiškai sudėlioja atsitiktinumų dėliones ir slapčia kikena, išgirdęs, kai kas nors jas pavadina “likimu”. Branginkite atsitiktinumo žavesį ir leiskitės įtraukiami į jo žaidimus, mielieji. Patys prisidėkime prie atsitiktinumų kūrimo, tapkime jų įprasminta dalimi. Atsitiktinumai kursto meilės židinį ir globoja ją.

Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.Istorijas siųskite iki sausio 10 d.

Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.