Lipo vienas po kito pavargę ir prakaituoti vyrai iš savo darbo priemonių ir vorele, kiekvienas pasilabindamas su manimi, traukė prie šulinio, kur mano tėvukas vaišino šaltu pienu ir vandeniu. Paskutinis tos eisenos dalyvis sustojo prie manęs. Pakėliau akis – koks tvirtai sudėtas jaunikaitis šypsosi! Pasilabino, paklausė ką mokausi, kur žadu stoti ir nuėjo prie šulinio. Nepažinojau aš jo, kaip ir jis manęs, nes tą sodybą neseniai buvome nusipirkę. Kitą dieną javapjūtės darbininkai vėl atėjo pas mus atsigerti ir pailsėti medžių paunksmėje.
Mano tėvukas tuo metu valinėjo akordeoną. Tas jaunas vaikinas paklausė, ar negalėtų pagroti. Tėveliui leidus, kad užgrojo, kad uždainavo. Vyrai, sustoję ratu, gėrėjosi, o man tiesiog širdis apsalo nuo jo stipraus balso. Tokie mini koncertai tęsėsi dar kelias dienas, bet javapjūtė, mano liūdesiui, po kelių dienų baigėsi.
Vieną vakarą, man prieš pat išvažiuojant laikyti stojamųjų, žvilganti „Jawa“ atskrido ant mūsų kiemo. Namuose buvau viena. Ateiviui nusiėmus šalmą, pamačiau – ogi tas pats naujausio kolūkio sunkvežimio vairuotojas, tas savamokslis muzikantas atzvimbė! Pasakė, kad labai norėtų „prasigroti“, bet namie akordeono neturi. Tą vakarą sėdėjau ir alpau nuo akordeono melodijų, nuo jo dainų iš širdies. Jos visos buvo apie meilę.
Išvykau laikyti stojamųjų egzaminų, bet vieno egzamino metu pagavau save ne galvojančią apie užduotį, o dainuojančią mintyse Kernagio dainą:
„Tvirtos rankos spaudžia vairą,
Koja, koja spaudžia gazą.
Šitaip sandėlin važiuoja,
Šitaip sandėlin važiuoja,
Šitaip sandėlin važiuoja
Naujas ūkio mazas...“
Kokios pastangos, tokie ir rezultatai – sugrįžusi namo turėjau ieškotis darbo mieste. Savaitgaliais parvažiuodavau namo. Kiekvieną kartą, vos išlipusią iš autobuso, vis pasivydavo tas naujas ūkio mazas.
– Kaip tik man čia reikėjo važiuoti, – vis „teisindavosi“ jo vairuotojas.
Parveždavo namo, o vakare liejosi laisvai akordeono muzika, žinomos ir jo paties kurtos dainos, iškalbingi žvilgsniai ir kai kas daugiau. Svaigūs prisiminimai net dabar akimirkai atima kalbos dovaną.
Bet pirmoji meilė neužgožė mano noro pagraužti karčių mokslo šaknų. Iš kaimynių studenčių sužinojau, kad pirmieji nepriklausomybės daigai sostinėje kalasi – taip norėjau tą reginį ne tik savo akimis pamatyti, bet jame, galbūt, ir sudalyvauti. Todėl kitais metais, sukaupusi valią, tapau universiteto studente.
– Taip, tau reikia mokytis, – tuomet man pratarė mano asmeninis sielos linksmintojas ir vairuotojas, bet jo balse neįžvelgiau didelio džiaugsmo.
Grįžusi iš sostinės, išlipusi iš autobuso, vis žvalgiausi, ar „netyčia“ nevažiuoja tas ūkio mazas. Per metus prie to buvau pripratusi. Bet ne, tas sunkvežimis kažkur dingo su visu vairuotoju...
Vieną šeštadienio povakarę kasėme bulves, kai nuo miestelio vėjas atnešė vestuvių garsus. Mama paaiškino, kieno jos – skubios, nes iš reikalo.
Pasidarė nejauku, labai nejauku, kažkaip tuščia viduje.
Dvi savaites uoliai atklausiusi paskaitų universitete, grįžau namo ne tik kaimiškų gėrybių prisikrauti. Rytais runkelius užklojantis tankus voratinklių šydas – prasta apsauga nuo šalnų. Sustiprinusi nuo studentiško gyvenimo atrofuotis bepradedančius raumenukus runkelių lauke, vakare su drauge dar guviai nušuoliavome į miestelio šokius. Pridaviau rūbininkei apdarus, bet širdį geriau būčiau palikusi namie – iš tamsos išniro vilkas avinėlio kailiu. Vienas, be žmonos. Ir ėmė mano jau apgijusią širdelę kraujuose skandinti:
– Nieko neatsitiko, viskas bus kaip buvo, tave vieną temyliu.
Pažvelgiau – ant jo mikliųjų pirštelių aukso žiedo nesimato.
– Su žmona susipykau, pas tėvus išvažiavo – toliau mekeno.
– Ožys neraliuotas! – keikiau jį mintyse. Dvi savaitės nuo vestuvių praslinko, o jis ganosi po šokius palaidas.
– Vampyras nepasisotinantis! – drasko iš karto kelių moterų širdis! Bejausmis patinas... Kadangi gyvenimo išminties visada ieškojau knygose, tai ir tuo kritišku momentu mąsčiau, ką darytų, tarkim, Ana Karenina.
– Žiebk į snukį, kad nosis nusiristų! – žvilgsniu patarinėjo draugė.
Aš puikiai supratau, kad įžiebdama ugnį, akimirksniu pateksiu ant žodiniu būdu leidžiamo miestelio laikraščio pirmojo puslapio. Nebuvau pratusi prie viešumos. Dar ir rankas nuo tų runkelių skaudėjo.
Bet norėjau išsirauti širdį ir trėkšti ant žemės. Kad niekas druskos ant begyjančių žaizdų nepiltų, kad daugiau nebeskaudėtų.
Nuo to rudens prabėgo daugel metų. Važiuoju kartą aš su vyru ir vaikais vėlyvą rudenį į tėviškę vedančiu vieškeliu ir matau - priešais mus per balas siūbuoja tas pats, bet jau labai ryškiai išvaizdą pakeitęs buvusio ūkio mazas. Mano nuostabai, tiek jis, tiek mano vyras sustojo, išlipo, pasilabino ir kalbasi. Širdis nukrito į padus, visa išraudusi vos alsuoju...
– Mama, tau viskas gerai? – paklausė paauglys sūnus.
– Dieve, kokia Lietuva maža, – dūsavau mintyse.
– Tėte, kas čia su mama darosi? – paklausė sūnus jau sugrįžusio tėvo.
– Čia mano pirmoji meilė, – neliko man nieko kito, kaip imti ir prisipažinti.
– Pirma meilė nerūdija, – supratingai ištarė vyras.
– Bet tas jo sunkvežimis, tai kaip reikiant surūdijęs, – krizeno sūnus.
– Dieve, kokia maža Lietuva! – ištariau jau garsiai.
– Jis bendradarbio brolis, tarsi teisinosi mano vyras.
Metai trina žodžius iš dainų, prieš daugel metų man skirtų.
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.Istorijas siųskite iki sausio 10 d. Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.
