Aš visada tikėjau, tikiu ir tikėsiu stebuklingu Kalėdų laikotarpiu. Būtent Kūčių vakaro išvakarėse sutikau savo pirmąją meilę. Tais metais organizavau žiemos stovyklą ir ieškojau žmogaus, kuris man pravestų išlikimo gamtoje užsiėmimus. Per pažįstamus sužinojau apie Jį. Ilgai morališkai ruošiausi, kol galiausiai paskambinau ir ilgai bandžiau paaiškinti, ko man reikėtų. Jis atidžiai klausėsi, kol galiausiai pasiūlė susitikti ir viską aptarti.
Vėliau prisipažino, kad jam patiko manęs klausyti, nes jautė, kad man tai buvo itin svarbu, todėl sutiko. Atėjo lemtingoji gruodžio 23 d. Susitikimo vietoje buvo pilna žmonių, todėl praėjo šiek tiek laiko, kol radome vienas kitą. Po to sužinojau, kad jis mane iš karto pastebėjo minioje ir nusprendė, kad jei dėl stovyklos teks susitikti su kita mergina, tai mane užkalbins bet kokiu atveju. Tuo tarpu, kai aš pamačiau Jį, viduje pasakiau, kad su šiuo žmogumi aš tikrai niekada negalėčiau būti kartu, bet likimas tik pasijuokė iš tokios minties. Mums buvo lemta susitikti.
Tądien išgėrėme kavos, aptarėme užsiėmimą ir susitarėme dėl laiko, vietos ir kt. detalių. Stovykla buvo suplanuota tarpušvenčio laikotarpyje, todėl iš karto po Kalėdų susitikome vėl, tik šį kartą stovyklos metu. Jis atvažiavo į stovyklą ir su vyresniais stovyklos dalyviais išjudėjo kurti laužo ant sniego bei ugdyti jų ištvermės. Aš likau stovykloje su jaunesniais dalyviais, kuriems tą popietę vedžiau užsiėmimą. Deja, ne visi vyresnėliai buvo pasiruošę tokiam išbandymui, nes vėliau paskelbė, kad aš juos kankinu. Sugrįžusius iš miško laukė dar vienas išbandymas – komandinė užduotis. Užsiėmimai pasibaigė vėlai naktį, todėl buvo nuspręsta dar šiek tiek pasilikti ir aptarti rezultatus. Tą naktį aš, Jis ir mano padėjėja prapliurpėme iki paryčių, kol galiausiai atėjo laikas žadinti stovyklos dalyvius. Tada Jis ir išvažiavo. Tas kartas apvertė viską aukštyn kojon, tik tuomet aš to dar nesuvokiau. Mes pradėjome susirašinėti žinutėmis. Jis buvo šmaikštus ir be galo iškalbus. Tada dar nežinojau, kad meilė įsibrauna į mūsų širdį pačiais netikėčiausiais bei nelauktais momentais.
Laikas bėgo. Mokiausi egzaminams ir kiekvieną kartą laukiau Jo žinutės. Sesijos metu kelis kartus pavyko susitikti prie arbatos puodelio, o tada tos kelios valandos prabėgdavo it viena akimirka. Kai manęs klausdavo apie ką mes kalbame, tai nežinojau ką atsakyti. Tiesiog žinojau, kad diskusijoms tikdavo bet kokia tema. Prisimenu, kaip gera būdavo kalbėti apie viską. Vėliau prisimenu sausio 29 d. vakarą, kai Jis mane pakvietė į kiną. Tokiu būdu atsidūrėme vakariniame “Operos fantomo” filmo seanse. Filmas buvo nuostabus, o muzika iki šiol glosto mano širdį. Pasikrovę teigiamomis emocijomis, po filmo ėjome link mašinos, o tuo tarpu labai gražiai snigo ir žibintų šviesoje tas sniegas atrodė stebuklingai. Nesusimąsčiusi ties savo žodžiais, leptelėjau, kad dabar turėtų būti nuostabu Palangoje prie jūros. Jis pagavo mano mintį ir pasiūlė nuvažiuoti. Nepatikėjau, kad jis kalba rimtai. Tačiau jis pakartojo savo pasiūlymą dar kartą. Buvo jau šiek tiek po vidurnakčio. Tąnakt mama dirbo, todėl turėjau laiko iki 8 val. ryto. Visada buvau gera mergaitė, bet šįkart noras rizikuoti buvo stipresnis. Nežinau, ar šiandien pasiryžčiau tokiam nuotykiui, tačiau jaunystėje mes visi drąsūs ir mėgstame skraidyti. Sutikau važiuoti net neįsivaizduodama, kas manęs laukia. Užvažiavome į degalinę kuro, kavos ir pirmyn link jūros. Kelionė tikrai neprailgo. Sakoma, kad su žmogumi turi būti gera ne tik kalbėti, bet ir tylėti. Jaučiausi puikiai tiek kalbėdama, tiek tylėdama. Atvažiavę į Palangą, jau nebesnigo, buvo be galo ramu ir gražu. Ėjome Basanavičiaus gatve link jūros ir lyg netyčia mūsų rankos susidūrė ir susijungė. Mano širdis suvirpėjo... Pirmą kartą buvau Palangoje žiemą. Girgždantis sniegas po kojomis, jūros ir pušų ošimas tiesiog kerėjo. Be žodžių pasiekėme molo galą. Tą naktį nemačiau nei vieno žmogaus. Gal ir buvo koks žvejys ant molo, tačiau aš nei vieno iš jų nemačiau. Pūtė skvarbokas vėjas ir mes bandėme šiek tiek pasislėpti nuo jo. Tada Jis stipriai mane apkabino, o mano širdis norėjo iššokti į jūrą ir mano galvoje zvimbėjo Goethe's žodžiai iš Fausto: “Akimirka žavingoji, sustok, prašau”. Tačiau laiko nesustabdysi, nors tam tikros akimirkos virpina ir virpins mūsų širdį net ir prabėgus daugeliui metui. Sušalome stovėdami, o dar man taip norėjosi prisiliesti prie bangos, bent šiek tiek prieiti arčiau prie jūros. Todėl nusileidome nuo molo ir mėnulio mėnesienoje, pavojingoms nakties bangoms plaunant smėlio krantus, mūsų lūpos susitiko pirmajame bučinyje. Savo širdies negalėjau sulaikyti, Jis ją pakerėjo viskuo. Juk aš nuo vaikystės esu romantikė, todėl šis pasimatymas buvo geriausia dovana, kurios galėjau tikėtis.
Kartu draugavome penkerius metus, o po to mūsų keliai išsiskyrė. Per tą laiką jis buvo mano geriausias draugas, rūpestingas princas ir narsus didvyris viename. Tai žmogus, kuris padėjo man išgyventi didžiausią netektį mano gyvenime. Su juo jaučiausi saugiai, nes žinojau kad visada mane apgins, net ir tada kai šalia oro uosto mane apvogė čigonų grupė. Žinojau, kad reikia būti su jais atsargia, bet iki šiol nežinau, kaip atidariau mašinos langą, kaip padaviau savo piniginę, o čigonė iš jos paėmė didelę pinigų sumą, kuri buvo skirta apmokėti už skrydį. Viską prisimenu kaip per miglą. Tada mylimasis turėjo grįžti iš kelionės ir kai paskambino, kad atvažiuočiau jo pasiimti, aš jau žliumbiau nesustodama. Kaltinau save ir negalėjau ištarti nei žodžio. Kai galiausiai jam viską papasakojau, jis nei kiek nesudvejodamas paklausė, ar atpažinčiau čigonę, kuri mane apvogė ir paklausė, kur viskas įvyko. Mes važiavome karštais pėdsakais ir suradome čigonų grupę einančią link taboro. Jis iššoko iš mašinos, jis buvo vienas, tuo tarpu jos net aštuonios ar devynios. Pamojavo savo darbo pažymėjimu ir kolegomis iš policijos, o juk jis nėra policininkas, todėl rizikavo. Abudu puikiai suvokėme, kad policija mums nepadės ir tikrai neatgaus pinigų. Jis iš jų pareikalavo, kad sugrąžinų pinigus, kuriuos pavogė iš manęs (nurodė į mane, sedėjau mašinoje ir viską stebėjau). Jos atsikalbinėjo, kad aš sugalvojau, bet Jis buvo reiklus ir užtikrintas. Jos atidavė pusė sumos ir pasakė, kad daugiau nieko neturi. Tai aišku buvo netiesa. Aš perskaičiavau, bet pinigų trūko. Todėl jis dar kartą joms pagrasino savo kolegomis iš komisariato. Jos dar rado šiek tiek eurų. Mums pavyko atgauti du trečdalius sumos. Ši pamoka mane supažindino su čigonų hipnozo subtilybėmis ir labai brangiai kainavo tiek pinigų, tiek nervų atžvilgiu. Tačiau svarbiausia pamačiau šalia savęs Riterį, kuris rizikavo dėl manęs, nepasislėpė po sijonu ir neišsigando. Tokia situacija dar labiau pavergė mano širdį. Mylėjau jį taip, kaip nieko iki tol nemylėjau. Kiekvieną žiemą mes kelioms dienoms būtinai važiuodavome į Palangą. Aš – romantikė iš prigimties, todėl savo meilę išreikšdavau savo rankų dovanėlėmis, rašytomis dainomis ir kt... Tačiau Jis buvo žemiškas ir materialus. Jam to nereikėjo. Jis puikiai manipuliavo manimi, mano jausmais ir mano gyvenimu, tačiau man tuo metu taip neatrodė.
Nežinau, kada tiksliai viskas pasikeitė. Tačiau viduje žinojau, kad kažkas yra ne taip, tačiau buvau lyg užhipnotizuota ir nieko negalėjau su savimi padaryti. Be galo bijojau likti viena. Pirmą kartą pasijutau labai blogai, kai jis pasakė, kad norint išlaikyti santykius būtinas fizinis kontaktas. Tam aš buvau morališkai dar nepasirengusi (idealistė, naivi, įsimylėjusi). Tada Jis pasakė, kad mums geriau išsiskirti. Išsigandau Jo netekti, todėl pirmą kartą pasidaviau manipuliacijai. O po to žingsnis po žingsnio jis mane traukė vis labiau į savo žaidimo pinkles. Jis man pradėjo pabrėžti, kad aš jo nemyliu, nes neinu sportuoti. Dabar suprantu, kad mylime žmogų tokį, koks jis yra. Bandžiau jo klausti, kodėl Jam tai yra taip svarbu, ar aš jam nepatinku tokia, kokia esu? Bet jis visą laiką kartodavo, kad rūpinasi manimi ir mano senatve. Dabar suprantu, kad tokiu būdu jis gydė savo žaizdas ir bandė manyje pamatyti savo buvusią sužadėtinę, kuri buvo sportiškos išvaizdos ir metė jį prieš vestuves. Aš viduje nejaučiau poreikio sportuoti, nors dabar pagaliau atradau mėgstamą veiklą – plaukimą ir šokius. Tuomet prisiverčiau keletą kartų nueiti į sporto salę ir kiekvieną kartą patirdavau fiasko. Be to Jis labai dažnai taisydavo mano kalbą, net ir Tėvų ar svečių, draugų akivaizdoje. Mane tai labai skaudino, todėl klausiau, kodėl jis taip elgiasi, o jis man aiškindavo, kad tai dėl mano ateities. Laikui bėgant pradėjau bijoti išsižioti draugų akivaizdoje, nes žinojau, kad mano kalbą visada stebi ir taiso. Pradėjau kalbėti taip kaip Jis ir elgtis su žmonėmis panašiai, aišku pati to nesuvokdama. Jis gyveno valandą kelio nuo Vilniaus, todėl savaitgaliais važiuodavau pasisvečiuoti pas Jį. Vėliau pastebėjau, kad jei reikėdavo važiuoti pas Jį po darbo savaitės bėgyje, tai visą laiką atrasdavau darbų ir būtinai užsilaikydavau darbe. Tada nemačiau, o gal tiesiog nenorėjau matyti, jokio ryšio. Bet dabar viskas atrodo akivaizdu - aš delsiau, nes pradėjau bijoti... Man iki šiol lieka nesuprantamas faktas, kad per penkerius mūsų draugystės metus jis taip ir nepanoro pažinti mano draugų... Daugiausia bendraudavome su jo draugais. Pradėjau pastebėti keistą dalyką, kad kai išeiname “pasižmonėti”, tai būtinai susipykdavome ir pradėjome nemokėti džiaugtis bendromis akimirkomis. Nežinau, kada pradėjau jo bijoti ir atsirado vidinis nerimas. Ne kartą kalbėdavome apie vestuves. Ieškojome kartu sužadėtuvių žiedo, tik taip jo niekados ir negavau. Šiuo atveju buvau kalta aš, nes negalėjau išsirinkti sau tinkančio. Nors kiekvieną kartą žiedo ieškojimas pasibaigdavo nesutarimais ir nenoru, ko nors ieškoti. Viduje pradėjau bijoti savo vestuvių ir tos “ypatingos” dienos. Žinojau, kad jei mes susituoksime tai po kelerių metų mūsų laukia skyrybos. Tai mane gąsdino. Bandžiau su juo pasidalinti savo baimėmis, kaip dariau draugystės pradžioje, bet jis manęs negirdėjo. Prisimenu vieną vakarą, kai papasakojau apie draugą kuriam emigracijoje merginos buvo negražios. Jis po šių žodžių pradėjo ant manęs šaukti, kad ką turėtų daryti žmogus jei jis negražus ir pan. Nesupratau, kas atsistiko. Dabar jau žinau. Jis turėjo kompleksų dėl savo grožio, todėl geriausia gynyba buvo puolimas. Tokiu būdu jis maskavo savo požiūrį ir baimes. Jis buvo be galo pavydus, todėl ilgainiui bijojau papasakoti net apie savo kolegas iš darbo, su kuriais bendraudavome darbo reikalais. Tokiu būdu jis maskavo savo nepasitikėjimą savimi, savo paties kompleksus, o aš pradėjau nutylėti vis daugiau dalykų. Jis turėjo daug gerų draugių ir keletą kartų suvirpėjo mano pasitikėjimas juo, bet aš jį mylėjau, juo tikėjau ir to man užteko. Bandėme ne kartą išsiskirti, tačiau kiekvieną kartą mano širdis kraujuodavo ir bandydavo daryti viską vardan mūsų meilės ir draugystės. Aš visą laiką prašiau dar vieno šanso. Jis daug kartų bandė su manimi rimtai pakalbėti, o aš negalėjau suprasti, kas su manimi atsitiko. Užsisklendžiau savyje ir kiekvieną kartą tokioje situacijoje tylėdavau. Jei tik pabandydavo pakelti balsą, aš tylėdavau ir verkiau. Dabar suprantu kodėl. Tiesiog kiekvieną kartą, kai bandžiau jam parodyti visą mūsų situaciją, jis viską apversdavo aukštyn kojomis. Kas beatsitiktų, aš visą laiką likdavau kalta. Net ir tada, kai jis mane labai įskaudino, sakydamas, kad nenori manęs daugiau matyti, kad suras tris geresnes už mane, kad nieko manyje gero taip ir nerado, aš sugebėjau tik graudžiai verkti. Nesugebėjau ištarti nė žodžio. Ašaros tekėjo mano skruostais... Prašiau jo, kad mes susitiktumėme bent dar vieną kartą. O kam? Gal tam, kad išgirsčiau dar daugiau skaudžių ir žeminančių frazių? Dabar suprantu visas merginas ir moteris, patekusias į panašių santykių pinkles, nes tai lyg užburtas ratas ir lyg pelytė sukiesi jame, o išėjimo taip ir nerandi. Paskutinį kartą, kai jį mačiau, jis sugebėjo ištarti, kad mūsų santykius sugrioviau aš ir tik aš esu atsakinga už tai, kas atsitiko. Šventai tikėjau, kad būtent taip ir yra. Prireikė laiko ir psichologo pagalbos suvokti, kad santykius kuria du žmonės ir vienas žmogus yra bejėgis viską sugriauti, nes atsakomybė krenta ant abiejų žmonių pečių.
Kas tai buvo - meilė ar prisirišimas? Dabar tai matyt visai nesvarbu. Aš jį mylėjau tokį, koks jis buvo, o jis bandė mane keisti. Todėl mums nebuvo lemta kurti gyvenimo kartu. Laikas yra pats geriausias vaistas nuo sielos žaizdų, kuris mus brandina, leidžia įsisamoninti ir pamatyti visas situacijas kitu kampu. Todėl dabar sugebu su juo virtualiai susirašyti bei palaikyti draugiškus santykius. Tačiau džiaugiuosi, kad man pavyko ištrukti iš šio žaidimo pinklių. Dėkoju likimui, kad padovanojo man visas šias nuostabias ir skausmingas akimirkas. Atleidžiu Tau, mano Romeo, visus pažeminimus bei skaudžius žodžius ir iš visos širdies linkiu, kad būtum laimingas. O visiems, kurių gyvenimas kažkuom panašus į šią istoriją, linkiu drąsos pamatyti tai, ko matyti kartais tikrai nenorime. Daugiau apie manipuliacijas santykiuose rasite Caroline Brehat knygoje “Aš mylėjau manipuliuotoją”. Rekomenduoju perskaityti tiems, kurie gydo savo dvasines žaizdas arba patys išgyvena savo gyvenimo dramą.
