Savo atmintyje nupūčiau maždaug 20 metų prisiminimų dulkes. Dulkių nedaug, nes prisiminimai gyvi, tik detalės kaip mozaika dėliojasi palaipsniui.
Šviesi ir tyra liko pirmoji meilė. Paauglystės dienos tryško energija, smagiu bendravimu. Ak, kad tu žinotum, kiek laukta, kiek svajota, kiek dienoraščių sąsiuvinių lapų ašaromis nulaistyta, kiek eilėraščių sukurta. Kiek šėlta, kiek važinėta dviračiais kartu, kiek abipusių deginančių žvilgsnių, kiek visko.
Koks tu nuostabus, kai miegi. Su drauge lipome prie tavo močiutės lango į tave pažiūrėti.
Gyvenimas neatsakė į klausimą, kodėl mes nekartu: ar tokie nedrąsūs buvome, ar per daug išdidūs, ar tiesiog taip įvyko. Tai buvo laikas, kai nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei interneto.
Svajonėse kūriau mūsų šeimą, gimdžiau tavo vaikus. Tačiau šiandien aš auginu savo atžalas, tu – savo.
Vestuvių dieną galvojau apie tave. Mano vestuvių dieną tu atėjai pažiūrėti į mane, po pusės metų aš atėjau pažiūrėti į tave, jaunąjį, tavo gyvenimo šventėje.
Tik retkarčiais mums susitikus gyvenimo koridoriuose jaučiu ore tvyrančią elektros įtampą. Gal todėl pirmoji meilė ir liko romantiška, nes ji nebuvo realizuota.
Linkiu tau ir tavo šeimai viso ko geriausia. Ačiū už jausmus, kurie mane praturtino, išgrynino. Tiesa, tie dienoraščiai, kaip istorija, dar tebeguli tėvų namuose (esu labai sentimentali).
Ir tebūnie ši atmintis nugula po traukinio ratais, kad galėtume ramiai gyventi taip, kaip išsprendė gyvenimas – likimas, o nebylioje dievo atmintyje lieka kaip tyros meilės švytėjimas.
