Atrodo susitikom visai paprastomis aplinkybėmis. Įstojom į tą patį universitetą, visus studijų metus buvom grupės draugais, studijavom tą pačią studijų programą. Kas dieną eidavom į tas pačias paskaitas, kartais net sėdėdavome kartu auditorijoje, mus siejo bendri draugai, bendri vakarėliai. Net atsitiko taip, kad bendrabutyje gyvenom tame pačiame aukšte ir mus skyrė vos keli kambariai. Tačiau nei vienas iš mūsų negalvojome, kad kada nors gyvenime mes būsim tokie artimi, kad galvosim apie bendrą ateitį ir mus užvaldys tokie stiprūs tarpusavio ryšiai. Trejus metus mes abu buvom laisvi, kaip vėjas. Tiesą pasakius, mes mažai bendraudavom, nors ir buvom grupės draugai. Dažniausiai susibėgdavome šventės šurmulyje, kada ore tvyrodavo linksmybės, kada būdavom apsvaigę nuo alkoholio. Tuomet kalbėdavome įvairias nesąmones, o kitą rytą jausdavome gėdą ir net vengdavome vienas kito. Mes būdavom visiškai nuo nieko nepriklausomi. Net draugės sakydavo, jog net nebandyčiau jo įsižiūrėti, nes jis yra tikras vėjavaikis, Kazanova, kuris nori tik pažaisti su jausmais. Jam draugai sakydavo, kad esu mažvaikė ir pan. Aš savo stipria valia sugebėjau užgniaužti, norėjusius pabusti jausmus. Tad jei ir kada per kokį vakarėlį ir linksmindavomės kartu, tai vien dėl gero laiko. Daugiau nieko mums nereikėjo ir mums buvo taip gerai. Bet negalime neigti, kad mus traukte traukė vienas prie kito. Kažkokia slapta kibirkštėlė sužibo jau pirmame kurse. Tik praėjus tiek laiko galime tai abu pripažinti nieko neslėpdami. Jautėm simpatiją. Mistiškais būdais artėjom vienas prie kito. Mus traukdavo vienas kito energingumas, žaismingumas, drąsa. Bet aišku, net negalvojom, kad tapsim pernelyg artimais. Kol neišaušo vienas gražus vasario rytas.
Išvakarėse buvo surengtas grupės mediumas. Buvo tikrai smagus vakarėlis. Taip išėjo, kad tą vakarą daug šokom, kvailiojom. Leidom laiką visai kaip anksčiau. Nieko nereikalaudami vienas iš kito, nieko neprašydami. Tik šokiai ir bučiniai niekas daugiau tą vakarą mūsų nesiejo. Galvojom, kad kaip visada rytoj slėpsim susigėdusias akis. Keista, bet taip nebuvo. Rytą pabudę supratom, kad pernelyg brangūs esam vienas kitam. Iš niekur nieko, lyg iš dangaus, lyg iš nežinios meilė įsiplieskė mūsų akyse. Net sunku buvo suvokti tai. Nebuvo nejauku, nebuvo gėda, nebuvo nieko. Buvo tik jausmai, ką tik užplūdę širdis. Maniau, kad taip yra tik man, bet pasirodo tu dar labiau buvai įklimpęs su manim. Po to karto tu vis dažniau ateidavai į mano kambarį su pačiais kvailiausiais klausimais ir dar kvailesniais gestais. Tau iš niekur nieko prireikdavo žirklių, tai spalvotų pieštukų ar kokio sąsiuvinio. Būdavai be galo nervingas ir pasimetęs. Supratau, kas vyksta. Bet aš buvau ištikima savo principams – niekada neįsimylėti tavęs, kad ir kaip norėčiau. Man buvo svarbiausia, kad vaikinas priimtų mane tokią, kokia esu. Ne tik gražią, linksmą, energingą. Norėjau, kad žvelgtų į mane, kaip į protingą, išmintingą, sumanią merginą. Tu man neatrodei patikimas. Laikiausi ilgai prieš tavo dėmesio ir gražių žodžių ataką. Tas dėmesys net erzindavo. Labai bijojau suklysti.
Galiausiai tu sugebėjai pralaužti ledus. Labai rizikavau būti įskaudinta, tačiau tavęs neatstūmiau. Rizika kartais būna geras dalykas. Tu manyje įžvelgei daugiau, nei kas kitas. Tu manyje pastebėjai pirmiausia žmogų - jautrų, atsakingą, pareigingą, jausmingą. Aš net pati nežinojau, kokia aš esu. Tu man papasakojai. Pradėjom paslapčia draugauti, kad niekas nesuuostų ir nebūtų apkalbų. Slėpėm savo jausmus gana ilgai. Mums sekėsi puikiai. Viskas klostėsi kuo šauniausiai. Kiekviena kartu praleista minutė buvo neįkainojama. Viskas buvo pasakiška. Tokio rūpestingumo, supratingumo dar neteko jausti. Tokios meilės dar nepažinom abu. Tu priėmei mane visokią ir dar daugiau. Tu mane prisijaukinai. Buvo taip gera mėgautis vienas kito meile. Įsitikinom, kad tai ne susižavėjimas užklupo mus. Mūsų meilės istorija galėjo sustoti ties šia vieta ir ta linkme tekėti toliau. Bet tai buvo dar ne istorijos pabaiga. Kas vyko vėliau su mumis buvo siaubinga.
Nepamaldomai artėjo vasara. Aš turėjau visai vasarai išvykti į užsienį pagal studentų mainų programą. Tu mano gyvenime atsiradai visai netikėtai, bet patys nuostabiausi dalykai (nedrįsčiau tai vadinti dalyku) atsitinka labai staiga, nieko nelaukiant tik ima ir užgriūna. Mes žinojom, kad ta mano kelionė neišvengiama. Jau buvo sutvarkyti visi dokumentai ir pačioj pradžioje mūsų nuostabios draugystės aš išvykau. Tas laikas, kai teko būti toli vienam nuo kito buvo iš tiesų prasmingas mums, kad ir kokį siaubingą siaubą teko patirti. Verkėm abu, meldėm Dievo, kad mūsų neapleistų, kad grąžintų kuo greičiau vienas pas kitą, kad saugotų mūsų jausmus. Buvo akimirkų, kad tikėjausi blogiausio. Buvau nusiteikusi, kad kai grįšiu tu būsi jau svetimas man, nutolęs, atšalęs, galiausiai susiradęs kitą. Tau draugai taip pat kimšo į galvą pačias beprotiškiausias minti, kad aš tau neištikima, kad pamiršau ir apskritai, kad ta draugystė nerimta. Mes kalbėdavomės telefonu, pirmąjį mėnesį po išvykimo, tik sekmadieniais. Taip leisdavo galimybės. Tai būdavo didieji sekmadieniai, kuomet telefono ragelyje išgirsdavom slogius, ilgesiu persmelktus, bet kartu ir tokius mielus ir brangius širdžiai balsus. Laikas bėgo. Baigiau skambinti ir sekmadieniais. Per daug tapo skaudu nuo prisiminimų, ilgesys tiesiog smaugė. Visokios mintys lindo į galvą. Kai ne tik laikas, bet ir atstumas skyrė mus, atrodydavo, kad pasaulis slysta iš po kojų. Tada gyvenimas turėjo tik vieną prasmę, kuri tuo momentu buvo nepasiekiama man. Negalėjau sau leisti visko mesti, privalėjau ištverti vasarą, bet kokiais būdais. Todėl retkarčiais parašydavau el. laiškus. Bet vis rečiau ir rečiau. Be proto bijojau, kad grįžusi tavęs nerasiu. Vis mintys, tos pačios baisios mintys neapleido. Bet radau tave tokį išsiilgusį ir vienišą. Tada nedrįsau paleisti iš glėbio. Ta vasara buvo didžiausias jausmų išbandymas, kuris tegalėjo būti skirtas mums, kaip ką tik įsimylėjusiems žmonėms. Gal ir gerai, kad būtent tuo momentu, tai įvyko. Tai leido greičiau įvertinti vienas kito vertingumą. Laikas parodė, kokia stipri ir galinga būna meilė. Ši meilė užgimusi po tūkstančių akies žvilgsnių, po trejų metų plepalų buvo visai netrapi. Kiekvienas lai pavydi tokios laimės. Buvau pamiršus, kas esu, iš kur esu, kodėl esu. Kas kartą prisiminus tave sugrįždavau į save. Sugrįždavau į jausmų pasaulį. O tu pats geriausias įvykis mano gyvenime. Žaviuosi tavimi. Tau buvo dar sunkiau nei man, bet sugebėjai tuo pat metu ne tik save nuraminti, susitvarkyti su emocijomis, bet taip pat mane palaikyti, nuraminti, padrąsinti. Tau buvo kur kas skaudžiau žinoti, kad esam taip toli vienas nuo kito ir mus skiria negailestingas laiko tarpas ir atstumas. 4 mėn. tapo mūsų košmaru. Kol buvom atskirai kiekvieną dieną praeidavai pro tas vietas, kur eidavom kartu, galvodavai apie mus. Draugai nuolat klausinėdavo apie mane, tau vis užmindami ant žaizdos. Prisimindavai mus įsimylėjusius, laimingus, artimus, kaip niekada. Nes tik tada, kai mūsų meilė įsiliepsnojo man teko išvykti. Tikėjomės ir laukėm geriausio, sakėm, kad tai bus išbandymas mums abiems. Jei tai būtų buvę nerimti santykiai ta meilė būtų greitai užgesusi, kaip ir užsiliepsnojo. Tačiau mes ištvėrėm visus likimo smūgius ir grįžau į šiltą tavo glėbį. Net ir dabar stebiuosi, kaip mes galėjom tai ištverti. Tai kažkas nepaprasto. Tu ypač stiprus. Per tokį ilgą laiką mes išnagrinėjom visus „arba /arba“. Aš labai dėkinga tau, kad tu nepasidavei ir patikėjai mūsų meile, kurią galbūt mes patys prisišaukėm savo mintimis. Jei netekčiau tavęs, aš nebebūčiau aš. Aš tik būčiau kvėpuojantis, matantis, kalbantis daiktas. Galbūt vis dar būčiau žmogus, bet be tų didingų jausmų, kuriuos įžiebei manyje. Būčiau be kitokio alsavimo, kurį tu suteikei man. Tu išmokei mane mylėti. Aš esu Tu. Tavęs užteks visam gyvenimui - nes tu ir esi mano gyvenimas. Nežarstysiu tavęs, niekam neskolinsiu, niekam neleisiu liesti, nuskriausti, įžeisti. Labai saugosiu. Taip tave myliu, net sunku patikėti, kad aš galiu mylėti šitaip žmogų. Tokį paprastą, gražų, žaismingą, protingą, linksmą, rūpestingą, kilnų.. ir kartu labai didingą. Tu niekam neprilygstamas. Į nieką nepanašus. Tu toks vienintelis. Neveltui likimas tave man paskyrė mylėti.
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.Istorijas siųskite iki sausio 10 d.
Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.
