Kai galvoju apie mūsų draugystės pradžią, posakis „Niekada nesakyk niekada“ labai tinka. Kuomet primą kartą jį išvydau, prisipažinsiu, jis nei kiek man nepatiko. Priešais mane stovėjo aukštas, liesas jaunuolis, o aš – žema, taip pat smulkutė, vis dar vėjavaikė ir rimtai į santykius nežiūrinti studentė. Tada, pamenu, net nepasidažiau, tiesiog vedama smalsumo nusprendžiau nueiti į pasimatymą su juo. Jis rašė labai gražius elektroninius laiškus, o pirmas dalykas, kuris mane sužavėjo jame, tai – jo pozityvus požiūris į gyvenimą.
Bėgo laikas, keitėsi ir mano požiūris į jį. Staiga jis pasiūlė papasakoti apie autorines sutartis. Man reikėjo tos informacijos, nes kaip tik buvau pradėjusi dirbti pagal jas. Susitikome dar kartą, kalbėjomės apie tai. Pasimatymai ėmė dažnėti, bet kalbėdavomės jau nebe apie autorines sutartis, bet šiaip – apie viską ir tuo pačiu apie nieką. Buvo smagu drauge leisti vakarus. Važinėtis po naktinį Kauną, automobilyje klausytis SEL muzikos ir valgyti česnakinio padažo prisigėrusius kebabus. Kuomet dabar visa tai prisimenu, nejučia imu šypsotis, nes būtent tai ir buvo ta pati pradžia ir užuomazga mūsų draugystės.
Trečio pasimatymo metu jis man pateikė siurprizą. Telefonu parašė žinutę, jog turi man kai ką pasakyti. Tada sunerimau, vis galvojau, ką galėtų pasakyti. Ir staiga, nuvažiavus ant Aleksoto kalno Kaune jis man pasakė, jog turi dukrytę. Tada į galvą lindo pačios įvairiausios mintys, o stipriausia iš jų buvo „Kam man vyras su vaiku, ar nedarau klaidos bendraudama su juo?“. Tada, pamenu, grįžusi namo dar ilgai apie tai galvojau. Galvojau, kad reikia nutraukti mūsų bendravimą. Tačiau dabar, kai pagalvoju, - gerai, kad tai buvo tik mintys, bet ne veiksmai. Juk visi žmonės gyvenime klysta, daro klaidų. Vaikas – ne klaida, - tai likimo dovana, jei jis yra, vadinas ir turi būti. Vaikas jį dar labiau subrandino. Jis tapo švelniu ir rūpestingu vyru (nors gal toks buvo ir prieš tai?).
Dar Kaune mūsų draugystei mezgantis ir įsibėgėjant, staiga aš turėjau išvykti į Londoną atlikti trijų mėnesių praktiką. Po mėnesio laiko į Londoną atvažiavo ir jis. Praeita vasara, jos pradžia Londone mus suartino, o pabaiga – išskyrė. Mane pradėjo erzinti dažni mūsų susitikinėjimai, jo nuolatinis dėmesys, nesveikas pavydas. Išsiskyrėme, nors tiesa, net nesupratau tada, kad mes draugaujame. Bet kaip niekada ryškiai prisimenu tą akimirką ir parką. Lietus lijo, o mes stovime dviese...Atsisveikinome ir pasukome skirtingais keliais.Tada skaudėjo ir man, ir jam, o lietus nebuvo pajėgus nuplauti viso to skausmo. Ir visa tai buvo dėl jo pavydo. Man kaip paukščiui reikėjo laisvės, o vos tik pajutusi, kad jos netenku, nusprendžiau – metas skristi.
Mano trijų mėnesių praktikai baigiantis privalėjau grįžti į Lietuvą pabaigti savo mokslų. Grįžau. Tuomet nusprendžiau ir jam parašyti atsisveikinimo laišką...Parašiau. Išsiunčiau. Gailėjausi. Bet po to pagalvojau, jog jis privalo žinoti tiesą, privalo žinot, kaip aš jaučiuos ir ką jam jaučiu.Tas laiškas buvo nuoširdus ir tikras. Kurį laiką po to laiško nebendravome. Galop jis išvyko savaitgaliui į Barseloną, lyg norėdamas sukelti man pavydą, nes puikiai žinojo, jog Barselona - mano svajonių miestas.
Viskas pasikeitė tuomet, kai artėjo mano 24 - asis gimtadienis. Jis lyg geras žaidėjas pasirinko labai puikų kozerį – tą pačią Barseloną. Mano gimimo dienos proga ėmė ir padovanojo man kelionę į Barseloną. Man buvo taip sunku apsispresti, ar priimti jo tokia brangią dovaną, ar ne. Iš aplinkinių jaučiau priešiškumą, o klausdama patarimo nuolat sulaukdavau piktos kritikos. Dabar, kuomet viską prisimenu, tiksliai žinau, kad reikėjo niekieno neklausti ir klausytis tik savo širdies. Širdis sakė taip, protas – ne, prieštaravo, nes moralė, išugdyta dar vaikystėje, lyg ir neleido priiminėti tokių brangių dovanų. Tačiau dabar labai džiaugiuos, kad tada mano širdis nugalėjo protą.
Kelionės metu, tikriausiai, jį ir pamilau. Keista, dabar dauguma žmonių sakys, jog jis mano meilę nusipirko? Tą pati netgi ir mama sakė, buvo skaudu tai girdėti... Netiesa. Meilės negalima nusipirkt! Tie jausmai atsirado pamažu. Kelionės metu. Tada pamačiau jį kitokį: rūpestingą, švelnų ir mylintį vyrą. Yra sakoma, jog svarbiausia yra ne tikslas, bet kelias iki jo. Būtent tas kelias mane ir sužavėjo, leido man pažvelgti į jį kitu žvilgsniu. Jei nori pažinti kitą žmogų, – keliauk su juo. Tai tiesa, nes per tą savaitgalį Barselonoje aš pažinau jį daug daugiau nei per du mėnesius Londone.
Levas Tolstojus savo romaną „Ana Karenina“ pradėjo sakinių „Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą. Kiekviena nelaiminga šeima nelaiminga savaip“. Nėra iki galo visiškai laimingų šeimų taip, kaip ir visiškai laimingų iki galo porų. Santykiuose reikia ne tik cukraus, bet ir druskos, ne tik laimių, bet ir mažyčių nelaimių, po kurių mes galime įvertinti santykių stiprumą.
Man savo istoriją norisi užbaigt lemputės išradėjo – Tomo Edisono mintimis: „Mūsų didžiausia silpnybė - nepakankamas užsispyrimas. Jei nori, kad pasisektų - visuomet bandyk dar vieną kartą.“ Jis pabandė, nenuleido rankų. Ir jam pasisekė. Mes iki šiol draugaujame ir klajojame po pasaulį. Kitas mūsų kelionės tikslas – Gran Kanarija, o prieš tai dar aplankysime kitas Europos šalis ir miestus (Bazelį, Madridą, Luganą). Su juo mano gyvenimas tapo lyg nuolatinis judėjimas į priekį, vis ieškant savęs ir kitų, neatrastų pasaulio vietų. Tuo pačiu mes atrandame ne tik naujas pasaulio vietas, bet ir save. Kiekvienos kelionės metu vis geriau imame pažinti viens kitą, tampame dar ir dar artimesni. Tikiu, kad vieną dieną, po ilgų klajonių, rasime ir savo namus. Namai yra ten,kur yra mylinti ir laukianti širdis.
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.Istorijas siųskite iki sausio 10 d.
Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.
