Šiuolaikiniai vyrai gėles dar teikia mylimajai (jei tokia išvis yra) per gimimo dieną, kartais – Valentino dieną, dar rečiau – Kovo 8-ąją, jei ji švenčiama.
O buvo laikai, kai be gėlių neišsiversdavo nė vienas padoresnis vyras, eidavęs pas moterį.
Gėlių galią žmonija suvokė labai seniai, tiesa, iš pradžių jos buvo naudojamos tik laidotuvėms.
Gėlių likučių randama 60 tūkstančių metų senumo neandertaliečių kapavietėse. Antropologai mano, kad gėlės turėjo aiškią paskirtį – pagerinti kvapą tose kapavietėse.
Senovės egiptiečiai, ištobulinę balzamavimo meną, gėlių beveik nenaudojo, tačiau jos vėl išpopuliarėjo antikos Graikijoje, kur turėjo netgi dieviškąjį statusą ir dažnai yra minimos graikų mituose.
Graikai taip pat buvo pirmieji, pradėję gėles naudoti vestuvėse – nuotakos dabinosi iš gėlių nupintu vainiku-karūna. Toks vainikas buvo laikomas gamtos dovana, juolab kad ir padėdavo prisivilioti bites – o šios, tuomečių graikų manymu, lėmė jaunavedžiams laimę ir simbolizavo vaisingumą.
Antikos laikais graikams gėlės tebeturėjo svarbią reikšmę ir laidotuvėse.
Jos galėjo reikšti daug ką – naują pomirtinį gyvenimą, amžinąjį gyvenimą, augimą ir judėjimą pirmyn (iš to, beje, kilusi gotiškoji tradicija į laidotuves nešti porinį gėlių skaičių, taip akcentuojant gyvenimą prieš mirtį ir po jos).
Tačiau pirmiausia jos turėjo praktinę paskirtį, tokią pat kaip ir neandertaliečių laikais – nemaloniems kvapams užgožti. Ir nuo XIX amžiaus balzamuojant žymių asmenų palaikus gėlės buvo vienintelė priemonė laidotuvių dalyvių savijautai pagerinti.
Žydų išminties knygoje Talmude pateikiamas konkretus patarimas, kaip šiai paskirčiai laidotuvėse naudoti gėles ir prieskonius. Tiesa, dabar žydų laidotuvėse, kurios paprastai būna kuklios (taip pabrėžiama kiekvieno žmogaus lygybė akistatoje su mirtimi), gėlės beveik nenaudojamos, vietoj jų siūloma paaukoti pinigų labdarai.
Manoma, kad pirmą kartą vyras padovanojo moteriai gėlių viduramžiais, nors tik per tam tikrą atstumą, o ir gėlė buvo viena – raudona rožė.
Kryžiaus žygių metu europiečiai Turkijoje pirmą kartą išgirdo ir išvydo „gėlių kalbą” – tuomet turkai romėnų pavyzdžiu apsodindavo gėlėmis savo namus teikdami aiškią reikšmę jų žiedams ir spalvoms.
Raudonos gėlės prie jaunavedžių namų reiškė meilę, baltos – gedulą, purpurinės prie viešnamių – gašlumą.
Mylintis riteris, gyvas grįžęs iš Azijos namo, jau galėjo išreikšti savo meilę damai ne tik giedodamas serenadas po jos langais, bet ir palikdamas ant slenksčio ar palangės raudoną rožę.
Moterys, laukiančios grįžtančių iš Palestinos vyrų, nešiojo baltų rožių ir lelijų žiedus tarp savo krūtų – jie simbolizavo ištikimybę, švarą ir skaistumą.
Kad ir kokia būtų simbolinė gėlės žiedo reikšmė, tik gėlių skleidžiamo kvapo galia privertė vyrus pradėti teikti moterims puokštes.
Tai įvyko XVII amžiaus Europoje dėl vienos praktiškos priežasties. Žmonės tais laikais nesiprausdavo taip dažnai, kaip mes dabar, tad visuose namuose ar menėse tvyrodavo rūgštokas kvapas. O miesto gatvėmis tiek lepi poniutė, tiek augalotas muškietininkas eidavo prisispaudęs prie nosies iškvepintą nosinaitę, kvapiųjų druskų ar augalų maišelį, taip pat – gėlių puokštę.
To meto džentelmenai įteikdavo moteriai gėlių puokštę kartu su kvietimu išeiti laukan, pavyzdžiui, pasimėgauti mirties bausmės miesto aikštėje vaizdu arba pasivaikščioti sodeliu.
Iš to ir kilusi tradicija moteriai gautas gėles pauostyti, taip įvertinant jų skleidžiamo kvapo stiprumą ar malonumą.
Pačiam vyrui vaikščioti įsmeigus veidą į gėlių puokštę nebuvo laikoma vyriška – taip gėlės tapo išimtinai silpnosios lyties atributu. Kaip, beje, ir ligonių.
Tais laikais suvokta, kad gėlių kvapas gerina nuotaiką, neva gydo, o pačios puokštės vaizdas malonus akiai. Taip jau XVIII amžiuje susiklostė tradicija gėles nešti sergantiems žmonėms.
XIX amžiuje Anglija tapo dominuojančia Europos valstybe, įsikerojo puritoniškumas ir dorovingas gyvenimo būdas. Įsimylėjėliai suvokė, kad gėlės gali būti ir puiki priemonė jausmams išreikšti net ir tomis aplinkybėmis, kai tuos jausmus rodyti nedera.
Moteriai įteikta gėlių puokštė simbolizavo ir erotiškumą.
Jau antikoje suvokta, kad gėlių žiedų forma primena intymias moters vieteles. Ir garsusis psichoanalitikas Sigmundas Freudas teigė: vyras, teikiantis moteriai gėles, pasąmonėje suvokia dovanojantis reprodukcinį organą.
Taip karalienės Viktorijos laikais vėl prisiminta antikinė „gėlių kalba”. Žiedų spalva ir dydis, kiekis, kompozicija – visa tai galėjo pasakyti daug ką, net neištariant nė vieno žodžio.
Pavyzdžiui, gėlė, įteikta damai žiedu žemyn, reiškė: viskas, kas bus pasakyta, turės visiškai priešingą prasmę.
Tačiau spalvų reikšmės išliko iki tų nesenų dienų, kai vyrai moterims gėles vis dar dovanodavo dažnai.
Šiais laikais vyrai nebemoka ir nebemėgsta dovanoti gėlių, nes mano, kad tai senamadiška, stereotipiška ir galbūt netgi kvaila.
Žinoma, gėlių gyvenimas trumpas, jos greitai vysta (skirtingai nei papuošalai). Gėlės yra statiškos ir nieko nedaro (skirtingai nei naminiai gyvūnėliai). Jos yra brangios (skirtingai nei kvepalų mėginėliai).
Tačiau gėlės, skirtingai nei pinigai, papuošalai ar naminiai gyvūnėliai, turi viena mistinę savybę – jos visada daro moterį laimingą.
Gėlės dažniau nei kitos dovanos sukelia moters šypseną. Moterys visada manys, kad vyras, dovanojantis gėlių, yra protingas, jautrus ir kur kas jausmingesnis nei tas, kuris jų nedovanoja.
Ir gėlės visada keičia aplinką, kad ir kokia pilka ar kasdienė ji būtų.
Mat gėlės ne visada reiškia pinigus (gėlių galima pasiskabyti laukuose ir visiškai veltui), bet jos visada reiškia pastangas, mielas mintis ir grožį, dovanojamą gražiausiai būtybei pasaulyje – moteriai.
Gėlių reikšmė
● Raudonos rožės reiškė tikrą meilę ir susijaudinimą.
● Baltos lelijos – švaros ir elegancijos simbolis.
● Geltonos rožės reiškė ribotus jausmus, tik platonišką draugystę.
● Gvazdikai – atsisakymą bei atsi- sveikinimą.
● Saulėgrąžos – jausmų tyrumą ir pakilias mintis.
● Saulutės reiškė nekaltybę, ištikimybę ir tikėjimą šviesia santykių ateitimi.
● Bijūnai buvo gėdos ženklas ir simbolizavo atsiprašymą dėl neištikimybės.
● Mėtos įspėjo apie įtarumą.
● Geltonos tulpės siejosi su beviltiška meile.
● Orchidėjos pabrėžė rafinuotą moters grožį.
● Kalendros reiškė sunkiai suvaldomą aistrą.
