Skausmas ir nusivylimas praradus 11 mėnesių sūnų Domą nepalaužė sutuoktinių.
2012 metų balandį berniukas mirė Kauno klinikinės ligoninės palatoje, o vaistus supainiojus įtariamai slaugytojai Valdarezai Beleškienei buvo iškelta byla dėl neatsargaus gyvybės atėmimo.
Iki šiol vyksta šeimą alinantis teismo procesas, nes V.Beleškienė neigia savo kaltę, o ją palaiko ligoninės administracija, nenorinti už aplaidų darbą mokėti milijoninių ieškinių.
Pirmi mėnesiai po nelaimės šeimai buvo ypač sunkūs – žemė slydo iš po kojų, nesinorėjo nieko daryti.
„Mums pavyko įveikti stresą. Pažvelgėme į priekį, nors iš pradžių gyvenimas buvo tarsi sustojęs. Ypač sunku buvo matyti medikų mėginimus išvengti atsakomybės. Tačiau nusprendėme – esame dar jauni, negandas nugalėsime.
Mūsų 7 metų dukrelė Ugnė dabar turi sesutę, kuriai vardo dar neišrinkome. Tai – užduotis ne tik mums, bet ir vyresnėlei“, – „Laikinajai sostinei“ pasakojo 36 metų E.Drėzas.
Išnešiota 3,8 kilogramų mažylė gimė Kauno klinikose. Gimdymas vyko be komplikacijų.
Mama ir dukrelė jaučiasi gerai, ketvirtadienį tėtis jas parvežė namo.
Anot E.Drėzo, stipriausias priešnuodis nuo širdgėlos – vaikų šypsenos. Jos ištirpdo skausmą, apėmusį tėvus po sūnaus mirties.
Tiesa, džiugus įvykis neleis net ir trumpam užmiršti nemalonios tikrovės. Penktadienį vėl vyko teismo, kuriame nagrinėjamos Domo mirties aplinkybės, posėdis.
„Dėl teisybės kovosime iki galo. Tačiau svarbiausia, jog mums pavyko išsivaduoti iš depresijos gniaužtų“, – tvirtino E.Drėzas.
