Kodėl krepšininkę G.Petronytę turkai vakarais įkalina namuose?

Kodėl viena geriausių Lietuvos krepšininkių Gintarė Petronytė (24 m.) pastaruoju metu skaičiuoja dienas iki krepšinio sezono pabaigos? Nors Turkijoje rungtyniaujanti aukštaūgė yra viena šios šalies moterų krepšinio lygos lyderių, o svečioje šalyje jai kompaniją palaiko širdies draugas Ovidijus (26 m.), miestas, kurio ekipai atstovauja Gintarė, ne itin svetingas. Porai dažnai tenka gyventi ir be elektros, ir be vandens, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Gyvenimo būdas".

Daugiau nuotraukų (1)

Ernesta Vinevičiūtė, specialiai lrytas.lt, Turkija

2014-02-21 16:24, atnaujinta 2018-02-16 01:32

Antakijos gatvėse aukšta šviesiaplaukė Gintarė traukia praeivių dėmesį – ne tik dėl 195 centimetrų ūgio ir plaukų spalvos, bet ir dėl aprangos.

Pilietinio karo apimtos Sirijos pasienyje esančiame Antakijos mieste net alinant keturiasdešimties laipsnių karščiui moterys vilki ilgus tamsius drabužius – burkas, iš po jų matyti tik akys. Be to, dauguma vietos žmonių yra žemo ūgio.

Todėl karštomis dienomis šortus ir šviesią palaidinę be rankovių vilkinti lietuvė sulaukia net piktų vietos moterų žvilgsnių. Vis dėlto dauguma, ypač vyrai ir vaikai, jai šypsosi, savo kalba šnekina, prašo nusifotografuoti.

„Daugiausia dėmesio Antakijoje sulaukiu aš ir mano juodaodė komandos draugė. Mes čia atrodome visai kitokios nei jie“, – juokėsi Lietuvos moterų krepšinio rinktinės narė G.Petronytė.

Antakijos ekipai „Homend Belediyesi“ atstovaujančią lietuvę perdėtas dėmesys erzina tik tuomet, kai būna pavargusi po treniruočių.

Kur kas sunkiau priprasti prie kitų dalykų – akivaizdžių kultūrinių skirtumų ir buities nepatogumų. Komandos nuomojamame bute dažnai nėra vandens, dingsta elektra, byra tinkas ir skilinėja sienos.

Gintarės namuose Turkijoje visuomet pilna žvakių ir degtukų, šaldytuvas visuomet tuščias, o toks įprastas darbas kaip drabužių skalbimas prilygsta sudėtingai misijai. Norėdama nusiprausti po dušu Gintarė kartais turi ieškoti, kurios komandos draugės namuose yra vandens, ir važiuoti pas ją arba į sporto salę.

„Elektra ir vanduo dingsta ištisuose rajonuose. Vakare važiuojant namo galima matyti, kuri miesto pusė skendi visiškoje tamsoje“, – sakė ne vienoje Europos šalyje žaidusi krepšininkė.

Kai Antakijos ekipa iškrito iš FIBA Europos taurės turnyro, ekipos lyderė G.Petronytė rungtyniauja tik kartą per savaitę. Atrodytų, laisvesnis varžybų grafikas turėtų džiuginti krepšininkę, tačiau taip nėra.

„Kai būdavo dvejos rungtynės per savaitę, tolimos kelionės atimdavo daug laiko. Keliaujant daug smagiau – taip ir sezonas greičiau prabėga. O dabar sėdime savo mieste ir daug treniruojamės. Atsirado monotonija. Savaitė atrodo kaip ištisas mėnuo. Laimė, gyvenu su draugu. Netgi nenoriu galvoti apie tai, kaip būtų sunku be Ovidijaus“, – prisipažino Gintarė.

Ketverius metus drauge esanti pora kartu gyveno Italijoje, Graikijoje ir didžiausiame Turkijos mieste Stambule. Prieš trejus metus čia lietuvė atstovavo „Galatasaray“ klubui.

Anksčiau sporto žurnalisto duoną krimtęs krepšininkės širdies draugas dabar gali dirbti visur, kur tik veikia internetas. Todėl daugiausia jis būna ten, kur žaidžia mylimoji. Tik retkarčiais išvyksta į Lietuvą ar Vokietiją.

Antakijoje, turinčioje apie 200 tūkstančių gyventojų, pramogų ir lankytinų vietų nėra daug. Žmonės konservatyvūs, akivaizdu, kad moterys ir vyrai čia turi kitokias teises. Kavinėse ar restoranuose kartu sėdinčių vyrų ir moterų beveik nepamatysi.

Atskirose pusėse jie sėdi ir autobusuose. O gatvėse pirmiausia žingsniuoja vyrai, o tik paskui juos seka moterys.

Nors Gintarė nebeprabunda penktą valandą ryto nuo muedzinų raginimų pradėti rytinę maldą, svetimame mieste jai daug kas keista. Lietuvė neslepia – Antakijoje jaučiasi taip, lyg gyventų Sirijoje, o ne Turkijoje. Mieste daug pabėgėlių iš pilietinio karo apimtos kaimyninės šalies, todėl dažniau girdėti ne turkų, o arabų kalba.

Iš vietos gyventojų išgirsti angliškų žodžių tokia pat tikimybė kaip laimėti loterijos bilietą. Todėl Gintarė buvo priversta pramokti turkiškų žodžių.

„Metus pragyvenusi Stambule išmokau tik vieną turkišką žodį – ačiū. Antakijoje teko išmokti daugiau. Dabar turkų kalba net nebeatrodo tokia sunki“, – šypsojosi šviesiaplaukė.

Antakijos klimatas – puikus. Be to, graži gamta. Miestas apsuptas kalnų, netoli Viduržemio jūra.

Bet gyventojams tai nerūpi, ir turistų čia nepamatysi. Daug purvo, šiukšlių. Per miestą tekanti Asio upė nuo nešvarumų net juoda. Laisvu laiku krepšininkė stengiasi pabėgti į netoliese esantį didesnį ir tvarkingesnį Adanos miestą.

Antakija garsėja desertais, tačiau Gintarei jie nelabai patinka – skaniau turkiškas desertas baklava. Kasdien ji galėtų valgyti ir tradicinę lęšių sriubą bei avieną. Turkišką virtuvę mėgsta ir širdies draugas Ovidijus. Tiesa, virtuvėje juodu sukinėjasi retai. Gintarė kiekvieną dieną po treniruočių su komanda važiuoja valgyti į restoraną. Dažnai prisijungia ir Ovidijus.

„Man Antakija per daug svetima. Antrus metus čia žaisti nenorėčiau. Tačiau atvažiavau čia dirbti. Komanda draugiška, ambicinga“, – tarsi teisinosi krepšininkė.

Žaisti nedideliame mieste Gintarė susigundė dėl Antakijos ekipai vadovavusio trenerio. Su juo G.Petronytė dirbo prieš dvejus metus. Gundė ir tai, kad Turkijos čempionatas šiuo metu yra vienas stipriausių Europoje. Neatbaidė ir griežta bei konservatyvi komandos sutartis, kurios vienas punktų – netekėjusios žaidėjos namie privalo būti dešimtą valandą vakaro.

Gintarei buvo baugu vykti į miestą karo zonos pašonėje. Atsisakyti šios sutarties ragino ir artimieji. Tačiau realų pavojų krepšininkė pajuto tik prieš porą savaičių, kai komandos vadovybė dėl bombos grėsmės žaidėjas perspėjo niekur neiti iš namų.

Kadangi praėjusiais metais bombos Antakijoje iš tiesų sproginėjo, žmonės į perspėjimus reaguoja rimtai. Kone vienintelė pramoga – vykti į prekybos centrus tuo metu turi būti pamiršta.

Didžiulei šventei prilygsta išvyka į dviejuose – Europos ir Azijos – žemynuose įsikūrusį Stambulą.

„Visiems bičiuliams sakau, kad pamatyti Bosforo sąsiaurį būtina. Man tai pati gražiausia vieta – kaskart važiuodama Aziją ir Europą jungiančiu tiltu negaliu atsigrožėti. Ypač vakare“, – gyrė G.Petronytė.

Stambule krepšininkę lankė ir artimieji, ir draugai. Nors Antakijoje Gintarė nuo sezono pradžios, kol kas dar niekas nesusigundė jos aplankyti atokiame Turkijos mieste.

„Labai norėčiau, kad šeima atvažiuotų. Tačiau nėra lengva atskristi į Antakiją. Be to, nepatogiai jausčiausi, jei mano svečiai negalėtų nusiprausti ar būtų priversti sėdėti prie žvakių šviesos“, – prisipažino G.Petronytė.

Šeimos ir draugų išsiilgusi krepšininkė su jais kasdien bendrauja internetu. „Aišku, jei tik tuo metu nebūna dingusi elektra“, – G.Petronytė gebėjo net pasijuokti iš savo situacijos.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.