Rodyti pagarbą yra išmokstama. Maži vaikai jos mokosi stebėdami suaugusiųjų elgesį ir jį mėgdžiodami. Pirmieji mokytojai paprastai būna tėvai. Jų pagarbus elgesys su vaiku ir ribų nustatymas vaiko netinkamam elgesiui yra svarbūs visais vaiko raidos etapais.
O ką reiškia nubrėžti ribas netinkamam elgesiui? Matydami, kad vaikas pasielgė netinkamai, pavyzdžiui, įskaudino kitą arba padarė žalos daiktams, tėvai jį sudrausmina, paaiškina kodėl taip negalima elgtis ir pasako, kokios bus pasekmės, jei vaikas nepaklausys.
Lengviausia vaikui mokytis, jei jo aplinkos suaugę artimi žmonės ramiai, nuosekliai ir pastoviai patys laikosi tam tikrų etikos normų ir skatina jų laikytis vaiką. Kai tolerancija yra suprantama kaip ribų nebuvimas, vaikas jaučiasi nesaugus ir pasimetęs, nežino, koks elgesys tinkamas, o koks ne.
Dabartinėje visuomenėje atsirado daugiau laisvių, taip pat didelė prekių ir paslaugų pasiūla. Vartotojiškumas daro įtaką tėvų pasirinkimams bei gebėjimui būti pakankamai gerais tėvais.
Daugelis tėvų pasimeta, kuomet jų maža atžala pasielgia netinkamai: vieni juokiasi tuo sukeldami pačiam vaikui sumaištį - šis nežino, gerai pasielgė ar ne, kiti baudžia, dar kiti nereaguoja, tuo irgi tarsi sakydami "nieko tokio nenutiko".
Pavyzdžiui, 2 metų vaikas atėmė iš kito vaiko saldainį. Vieniems tėvams tai kels susižavėjimą vaiku: "toks mažas, o jau moka pasiimti ko nori", kitiems bus nejauku ir jie mėgins paaiškinti vaikui, koks jo elgesys buvo netinkamas bei atitaisyti žalą.
Tėvai turi būti tie asmenys vaiko gyvenime, kurie moko vaiką elgtis socialiai. Jie turi drausminti vaiką, kai šio elgesys daro žalą jam pačiam, kitiems žmonėms arba daiktams, paaiškinti dėl ko draudžia, skatinti ir džiaugtis, kuomet vaikas pasielgia socialiai priimtinu būdu ir skirti nuobaudą, kai šis tyčia peržengia nustatytas ribas.
Visų šių dalykų negali padaryti draugai, todėl nereikia painioti draugiškai nusiteikusių tėvų su tėvais, kurie trokšta būti geriausiais vaikų draugais ir tada nebegali imtis drausminimo ir auklėjimo. Viešoje erdvėje keliamas klausimas, kas yra atsakingas už vaiko socialinių įgūdžių formavimą: ar mokytojai ir būrelių vadovai, kurie mato vaiką didelę dienos dalį ar tėvai, kurie yra pagrindiniai vaiko augintojai ir auklėtojai.
Tėvai pasirūpina būreliais, vaiko užimtumu, tačiau patys pritrūksta laiko ramiai pasikalbėti arba kartu su vaikais atlikti namų ūkio darbus. Iki prasidedant paauglystei natūralu, kad vaikui didžiausi autoritetai yra tėvai ir mokytoja. Pastaruoju metu vis daugiau tėvų atveda savo atžalą pas psichologą tik pradėjus šiam eiti į mokyklą, nes mokytojai ima skatinti tėvus ieškoti pagalbos.
Pagrindiniai skundai būna: mušasi su bendraamžiais, neklauso mokytojos, kalba, vaikšto per pamokas. Galime galvoti, kad vaikas neturėjo tinkamos, jo poreikius atliepiančios, pagarbios aplinkos.
Vaikui dažniausiai yra sunku, kai šeimos vertybės, struktūra ir taisyklės labai skiriasi nuo mokykloje esančios struktūros, taisyklių. Jei vaikui namuose yra galima pertraukti tėvų pokalbį, pavadinti negražiai tėvus ir neatsiprašyti, imti tėvų ar brolių seserų daiktus neatsiklausus, tuomet jam bus sunku suprasti ir priimti mokyklos taisykles, kurios reikalauja atsiprašyti, paprašyti leidimo, palaukti savo eilės kalbėti. Savo praktikoje dažniau girdime atvirkštinį skundą: vaikas mokykloje elgiasi ramiai, o namuose sunku susitvarkyti. Vaikas stengėsi mokykloje valdytis, o grįžo namo ir atsipalaidavo.
O ir tėvai ne visada jaučiasi turį jėgų pareikalauti pagarbos iš savo vaikų, tad kartas nuo karto vaikui netinkamai pasielgus, tėvai numoja ranka: „Sakau, sakau, o jis vis tiek neklauso. Nebežinau, ką su juo ir daryti“. Reikėtų nenuleisti rankų ir toliau būti nuosekliems ir pastoviems savo reikalavimuose.
Apibendrinant galima teigti, kad pagarbos rodymas lieka kaip vertingas ir trokštamas moralus elgesys, kurio galima mokytis ir išmokti.
Parengė psichologė Rasa Pietarienė
