Televizijos šou „X Faktorius“ vos prieš metus išgarsėjęs M.Kavaliauskas "Gyvenimo būdui" pasakojo, jau dabar pragyvena iš Lietuvoje rengiamų koncertų. O jeigu ne anuliuoti daugiau nei 600 balsų, dėl kurių kilo įtarimų atrankos į „Euroviziją“ rengėjams, Martynas tikėjosi nugalėti pretendentus ir vykti į Daniją.
Nors jis iškrito iš kovos, tarptautinė karjera liko viena jo ateities vizijų.
O kol kas Martynas ir jo širdies draugė Rusnė sukasi įprastu ritmu – lanko paskaitas Lietuvos sveikatos mokslų universitete, tvarkosi namuose, ruošia gardžias vakarienes, vaikšto į sporto klubą. Be viso to, mylimoji dainininką lydi į kiekvieną jo koncertą.
Merginoms užmegzti artimą ryšį su modelio išvaizdos dainininku, žavinčiu plačia šypsena, ir anksčiau būtų buvę sunku, nes Martynas ir Rusnė susipažino vaikystėje, o rimtai draugauti pradėjo prieš penkerius metus.
Įsimylėjėliai mokėsi toje pačioje Kauno mokykloje, po to abu pasirinko medicinos studijas. Ar juodu nenorėjo patirti, ką reiškia gyvenimas studentų bendrabutyje?
Martynas: Kaune aš gyvenau su savo tėvais, Rusnė – su savo, o prieš metus nuo jų atsiskyrėme. Dviese gyvename bute.
Rusnė: Kartais apsilankome pas savo grupės draugus, gyvenančius bendrabutyje. Nelabai sužavėjo jų gyvenimo sąlygos, nors gal ir linksma būtų ten gyventi.
– Martynai, ruoštis „X Faktoriaus“ pasirodymams jums padėjo šviesaus atminimo aktorius Vytautas Šapranauskas. Kokios jo pamokos pravertė? Kokį pažinote garsų aktorių?
Martynas: Negalėčiau pasakyti, kad buvome artimi bičiuliai. Jis buvo gana uždaras bendraudamas ir su kitais, ir su manimi.
Susitikimai su V.Šapranausku buvo vos keli, bet jie man paliko didelį įspūdį. Man jis pasirodė drąsus ir teisingas žmogus. Tai iš karto buvo matyti, nors mudu nei daug šnekėjomės, nei emocingai diskutavome.
Vieninteliai V.Šapranausko žodžiai, kuriuos prisimenu, buvo vertinga pamoka: „Daryk taip, kaip tu pats galvoji, ir viskas bus gerai.“
Dėl galutinio pasirodymo varianto mes nesitardavome, nes jis, įvertinęs tai, ką paruošdavau, apibendrindavo: „Ką moki, daryk geriausiai.“
– Varžydamasis „Eurovizijos“ atrankoje tikėjotės įrodyti, kad būsite geriausias, bet koją pakišo keli šimtai balsų, kurie buvo anuliuoti, ir jums teko pasitraukti. Ar vis dar dėl to apmaudu?
Martynas: Niekam to nelinkėčiau – ši situacija nėra maloni. Ji iki galo nėra aiški nei man, nei visuomenei.
– Neišgirdote net gandų, kokios įmonės darbuotojai tiek daug kartų už jus balsavo?
Rusnė: Organizatoriai mums pasakė, kad neketina atskleisti balsavimo rezultatų išklotinių. Bandėme daug kartų klausti, bet niekas nieko negirdėjo. Apmaudu, kad taip susiklostė.
– Ar kitąmet ketinate varžytis „Eurovizijos“ atrankoje?
Martynas: Gerai pagalvosiu.
– Gal mažiau reikia sukti galvą, kokią medicinos sritį pasirinkti?
Martynas: Mediciną teks studijuoti dar daug metų, todėl pirmiausia, manau, reikėtų pabaigti ir tada nuspręsti. Dabar esu antrakursis. Pagrindinės studijos trunka šešerius metus, po to – dar ketveri rezidentūros metai.
Po šešerių studijų metų dar netapsiu gydytoju – gausiu tik magistro diplomą. Po to rinksiuosi rezidentūros sritį. Visi stoja į mediciną turėdami tikslą būti kokios nors srities gydytojais, bet tik mokydamasis pamatai, kokios yra tos specialybės, kaip jos atrodo iš arčiau. Juk teorija – viena, praktika – kas kita. Kai pažinsiu daugiau medicinos sričių, tuomet pasirinksiu, kas artimiausia.
– Ar nebijote žvelgti į ligos surakintą žmogų, jo kančią, matyti kraują?
Rusnė: Kraujo truputį bijau. Teoriškai susipažinti su medicina įdomiau.
Martynas: Man atvirkščiai – kraujo nebijau, gal ir galėčiau dirbti operacinėje, jeigu sugebėčiau.
– Kaip pavyksta neapleisti studijų ir koncertuoti?
Martynas: Svarbu ne tik mokytis, koncertuoti, bet ir gerai pailsėti. Stengiuosi Rusnę nuvaryti kuo anksčiau miegoti, kad kitą dieną nebūtų pavargusi. Jei vėlai gulasi, rytą ilgai miega.
Rusnė: Martynas daug anksčiau keliasi negu aš ir dėl to vakare nori eiti anksčiau miegoti. Taip ir negalime išspręsti šio konflikto.
Naktį aš būnu daug aktyvesnė negu dieną: mokausi, planuoju koncertus. O Martynas nori, kad iš pelėdos tapčiau vyturiu. Gal ir pavyks jam mane pakeisti.
– Ar sveikai gyvenate?
Rusnė: Einame į treniruoklių salę, plaukiojame baseine. Martynas – buvęs lengvaatletis, todėl mudviem sudarė labai gerą sporto programą. Jis rūpinasi, kad abu būtume sveiki.
– Kokių esate pasiekęs sporto rezultatų?
Martynas: Lietuvos jaunimo lengvosios atletikos čempionate šuolių į tolį rungtyje esu užėmęs antrąją vietą.
– Profesionalų sportą metėte dėl dainavimo ir studijų?
Martynas: Mečiau, bet niekada nežinai, kada sugrįši. Juk treniruojuosi individualiai. (Juokiasi.)
– Kiek galite nušokti į tolį?
Martynas: Apie septynis metrus.
– Sportuojate kartu su Rusne ir norite, kad ji greitai bėgiotų, toli šoktų?
Rusnė: Aš tokių gerų rezultatų kaip Martynas nepasieksiu. Jis didelis sporto entuziastas. Jeigu kurią nors dieną nenueiname pasportuoti, Martynas būna nepatenkintas.
Martynas: Kasdien mums nepavyksta pasportuoti, bet tris keturis kartus per savaitę treniruojamės.
Rusnė: Sportuojame po pietų. Tai padeda atsipalaiduoti po paskaitų.
– Kaip dalijatės buities darbus?
Martynas: Mano darbas namuose – siurbti dulkes, plauti grindis.
Rusnė: Martynas – geras partneris tvarkytis namuose, nes mėgsta tvarką. Aš atlieku visa kita – skalbiu, lyginu, ruošiu maistą.
– Ar apsigyvenus kartu reikėjo šlifuoti charakterius?
Rusnė: Prieš apsigyvendami drauge daug laiko praleisdavome kartu, todėl vienas kitą gerai pažinojome, išmokome prisiderinti.
Martynas daug ramesnis už mane, jis diplomatiškas, tai santykiams tik padeda.
Martynas: Rusnė daugiau nervinasi negu aš, labiau išgyvena dėl nesėkmių, bet gal tai įgimta dažnai moteriai. Rusnė niekam neparodo, kad nervinasi, bet iš jos veido matau, jog ji sunerimusi, susijaudinusi.
– Ar Rusnei kelia nerimą įkyrios jūsų gerbėjos?
Martynas: Atlikėjas turi sulaukti gerbėjų dėmesio, nes jeigu nesulaukčiau, man reikėtų sunerimti, kad jau nesu įdomus dainininkas.
Rusnė: Kai Martynas nuvyksta koncertuoti į kokį nors mažą miestelį, gauna visko: dovanų, gėlių, laiškų.
– Ar gerbėjos kviečia susitikti?
Rusnė: Neseniai gavau romantišką žinutę, nes gerbėja turbūt manė, kad tai Martyno telefono numeris – mat jis buvo nurodytas prie informacijos apie koncertus. Žinutės autorė kvietė Martyną susitikti dviese.
– Ar atsakėte į tą žinutę?
Rusnė: Nieko nerašiau. Beje, aš Martynui pasiūliau nueiti. Bet jis nenuėjo. Manęs jau nebetrikdo jo gerbėjos, nes pripratau prie tokio dėmesio.
– Ar planuojate vestuves?
Martynas: Dabar esame labai užsiėmę, todėl nenorėtume atmestinai pasiruošti tokiai šventei, kuri, kaip tikimės, bus kartą gyvenime.
– Ar savo ateitį įsivaizduojate tik Lietuvoje?
Martynas: Pirmiausia mums reikėtų įsitvirtinti savo šalyje – parodyti, ką sugebame. Noriu išleisti debiutinį albumą, tapti vienu ryškiausių atlikėjų ir tuomet mąstyti apie ką nors toliau. Jeigu Lietuvoje nuveiksiu daug, bandysiu daug nuveikti ir kitur.
– Ar dėstytojai daro nuolaidų jums, kaip žinomam atlikėjui?
Martynas: Yra įvairių dėstytojų. Bet universitete labiau vyrauja akademinis požiūris – dėstytojai mane norėtų matyti kaip rimtą studentą. Dėl to, kad esu dainininkas, man niekas pažymio per egzaminą nemažina.
– Ar gaunate stipendiją?
Martynas: Universitete studijuoja gabūs, užsispyrę ir mokslui atsidavę studentai, jie ir gauna stipendijas.
Rusnė: Mes irgi stengiamės tokie būti, bet stipendijos negauname.
