Pietų Korėjos veržlumo kaina – orūs seniai ir išvargę vaikai

Pietų Korėja plačiai žinoma kaip viena iš šalių, parodžiusių ekonominį stebuklą ir per keliasdešimt metų iš skurdžios šalies tapusia šiuolaikinių technologijų lydere ir viena didžiausių pasaulio eksportuotojų. Tačiau ekonominė plėtra turi ir savų minusų, kuriuos pradedi pastebėti atkreipdamas dėmesį į smulkmenas.

Daugiau nuotraukų (1)

Rokas Danilevičius

Mar 17, 2014, 11:26 PM, atnaujinta Feb 15, 2018, 8:27 AM

Pensininkų rojus

Korėjiečių tautos moralinės nuostatos yra grįstos konfucianizmu, kuris tėvams (nesvarbu, ar tai būtų tikri tėvai, ar visos Korėjos „tėvai“) skiria itin daug dėmesio ir pagarbos. Didžioji dalis pensininkų greitai senstančioje valstybėje gyvena puikiai, nes juos išlaiko jų vaikai, o tai Korėjoje yra savaime suprantama. Netgi oficiali pensininkų finansinė padėtis nustatoma pagal jų vaikų pajamas – taip reguliuojamos gydymo ir kitų viešųjų paslaugų kainos.

Pensininkai nemokamai važinėja idealiai išplėtotu viešuoju transportu, turi specialiai paskirtas sėdimąsias vietas, jei jos  užimtos, sėdinčius jaunesnius žmones gana agresyviai ragina jas užleisti. Taip pat yra ir dėl liftų, eilių ir elementaraus pėsčiųjų srauto, kuriame pensininkai stumdosi lyg regbininkai.

Kadangi Seulą supa nemažai kalnų, daugybė pensininkų leidžia dienas vaikščiodami itin ištobulintais kalnų takeliais. Tarsi tai būtų itin sudėtinga veikla, bemaž visi tuo užsiimantys pensininkai avi profesionalams skirtus alpinistų batus, vilki striukes, nešasi alpinistų kuprines, vaikšto pasiremdami alpinistų lazdomis. Išeidami į kalnus dažnai pasiima ryžių vyno makoli, kartais ir stipraus alkoholio sodžiu. Dėl to sutikti padorių, bet gerokai įkaušusių pensininkų grupeles yra visiškai įprasta.

Gerai ne visiems

Vis dėlto toli gražu ne visi pensininkai gyvena taip nerūpestingai. Negaliu nepastebėti kito kraštutinumo – gatvėse naktį ir ankstyvą rytą vaikštančių varganų senukų, kurie iš šiukšlių renka perdirbamąsias atliekas – popierių, kartoną, butelius, skardines. Už visas šias medžiagas supirkimo punktuose galima gauti menką atlygį.

Prisiminus konfucianizmo mokymą, ironiška, bet tokie pensininkai yra vargingiausias visuomenės sluoksnis, bandantis pragyventi visokiais būdais. Laimingesnieji įdarbinami eismo reguliuotojais, iš kurių nėra jokios naudos, nes visur veikia šviesoforai ir kelių infrastruktūra per daug aiški ir subalansuota, kad reikėtų reguliuotojų. Dalis dirba gatvės maisto kioskuose, prekiauja turguose, taiso batus mažyčiuose kambarėliuose.

Tik maždaug 60 procentų pensinio amžiaus gyventojų gauna pensiją – likusieji jos negauna dėl įvairių priežasčių. Bent jau kalbintų korėjiečių nuomone, dalis pensininkų tiesiog nežino, kad gali pretenduoti į pensiją, arba nesugeba susitvarkyti tam reikalingų dokumentų. Bet tai neatrodo labai realu, turint galvoje plačią ir išsišakojusią, bet galiausiai efektyvią Korėjos biurokratinę sistemą.

Yra gana griežti apribojimai norint gauti pensiją – legalaus darbo stažas, nuoseklus mokesčių mokėjimas ir taip toliau. Todėl keista, kad mokesčių vengimas ir nelegalus darbas yra vis dar ganėtinai paplitę reiškiniai. Tačiau esminė skurdo priežastis – pasiturinčių arba bent jau besirūpinančių tėvais vaikų neturėjimas.

Remiantis konfucianizmu, kuris galiausiai įaugo į Korėjos tradicijas, vaikai privalo materialiai rūpintis savo tėvais senatvėje. Šiuolaikinė forma yra tokia, kad tėvus reikia išlaikyti didelėmis sumomis, nes pragyvenimas nėra pigus, o absoliučiai visos gydymo paslaugos yra mokamos. Tad reikia ir daugiau dirbti (apie tai – vėliau). Jeigu atsitinka taip, kad nutrūksta ryšys su vaikais – jie pabėga iš namų, emigruoja ir nebegali paremti tėvų, senyvo amžiaus žmonės susiduria su didelėmis problemomis. Juolab kad korėjietiška sistema tarsi pamiršta galimybę, jog žmogus gali nesukurti šeimos (arba tradicinės šeimos) ir išvis neturėti vaikų. O pensijų sistema pritaikyta idealiam atvejui, kai vaikai būna turtingi ir išlaiko savo tėvus, tad pensijos užtenka visai nedidelės arba nereikia jokios.

Ši problema tiesiogiai susijusi ir su tragiška  demografine padėtimi Korėjoje – tai viena labiausiai senėjančių šalių pasaulyje. Pensininkų po kelerių metų bus daugiau negu vaikų ir paauglių kartu sudėjus, tad socialinės rūpybos našta vis sunkiau slegia dirbančius žmones. Be galo nejauku girdėti debatus dėl klausimo, ar visi senyvo amžiaus žmonės išvis turi gauti pensiją. Tai tarsi priminimas, kad visa Europa šiuo požiūriu yra pagrįsta labai socialdemokratišku gerovės valstybės modeliu. Gal ekonominis augimas ir ne toks radikalus, bet situacija nors kiek nuosaikesnė. Žinoma, kalbant tik apie šią sritį.

Vieninteliai resursai – žmonės

Vienas kalbintas amerikietis teigė susidaręs įspūdį, jog daugumos korėjiečių gyvenime, be mokymosi, darbo ir interneto, nieko daugiau nevyksta. Šie dalykai atima tiek daug laiko, energijos ir dėmesio, kad dažnai pamirštamas laisvalaikis, juo labiau netradicinis, kūrybiškas ar pašėlęs.

Anot pačių korėjiečių, mokykloje korėjiečiai mokosi tiek daug, kad dažnai įstoję į universitetą nebežino, kaip panaudoti atsiradusį laisvą laiką. Paprasčiausias sprendimas yra žaisti kompiuterinius žaidimus ir kiekvieną vakarą prisigerti. Pamažu  laisvalaikis tampa prasmingesnis, bet dažniausiai jie įsidarbina daug laiko reikalaujančiame darbe, kuris ir sujaukia jų planus.

Viską galima pradėti nuo pradžios. Kadangi Korėja turi mažai gamtos išteklių ir dirbamosios žemės, sakoma, kad vieninteliai jos resursai – žmonės. O valstybei gali padėti tik išsilavinę žmonės. Vaikai nuo pirmųjų gyvenimo metų grūdami į darželius, privačias mokyklas arba pas privačius mokytojus, kur dažnai mokoma anglų kalbos. Kad ir nuo trejų metų.

Pradinė mokykla gana standartiška, tik berniukai atskirti nuo mergaičių (tačiau yra nemažai ir pagal lytis suskirstytų vidurinių mokyklų bei universitetų). Vidurinėje mokykloje vaikai pradeda patirti tikrąjį spaudimą. Ne veltui šio amžiaus vaikai laikomi labiausiai persidirbančiais iš moksleivių, o šioje amžiaus grupėje Korėja pirmauja savižudybių skaičiumi pasaulyje. Pamokos prasideda 8 valandą ryto ir baigiasi 16–17 valandą. Lyg to būtų mažai, iki 22 ar net 23 valandos mokykloje užsiimama savarankišku mokymusi, kuris nėra nei efektyvus, nei sveikas.

Kai kurie vaikai prieš tai lanko „Hagwon“, t.y. privačias specializuotas mokyklas, kuriose papildomai mokoma dalykų, kurie sunkiau sekasi. Papildomas pamokas bent kažkuriuo savo gyvenimo periodu lanko dauguma korėjiečių. Pridėjus vidutiniškai valandą keliavimui į  mokyklą ir iš jos bei elementariausius gyvybinius poreikius, daugumai vidurinės mokyklos moksleivių lieka mažiau negu penkios valandos miego.

Žinoma, baigiamieji ir stojamieji egzaminai yra itin sunkūs ir sudaro milžinišką konkurenciją, o korėjiečių moksleivių akademiniai laimėjimai (ypač tiksliųjų mokslų) yra vieni geriausių pasaulyje. Tačiau net ir žinant  tikslus ir jau pasiektus rezultatus, ši švietimo sistema yra dehumanizuojanti, žlugdanti kūrybiškumą, neefektyvi ir neproporcinga, jeigu  palygintume įdėtas kančias ir naudą. Korėjietiškas mokymas (ypač mokykloje) istoriškai yra daugiausia pagrįstas konfucianistine-budistine scholastika, kurios pagrindas – išmokti tekstus daugiau mažiau atmintinai; skaityti balsu, kad esą geriau įsimintum. Šis mokymas teikia pirmenybę tam, kad būtų įsimenama nežmoniško kiekio informacija, o ne diskusijai, analizei ar gilesniam supratimui. Todėl socialiniai mokslai Korėjoje nėra itin klestinti sritis, o gaila – gal jie padėtų geriau tvarkytis su daug iškylančių socialinių problemų.

Anglų kalbos nemokantys mokytojai

Anglų kalbai skiriama daug dėmesio, jos mokoma nuo pradinės mokyklos (o privačiai – ir daug anksčiau), tačiau mokymas yra orientuotas tik į testus – dėstoma vien gramatika, rašymas, skaitymas ir klausymas, bet mokykloje nė kiek nekalbama angliškai. Visa gramatika aiškinama tik korėjietiškai, tad vienintelė medžiaga anglų kalba, su kuria susiduria moksleivis, yra pats uždavinio turinys. Internetas, televizija, elektronika, filmai, muzika ir bet koks kitas gyvenime sutinkamas lingvistinis turinys yra korėjiečių kalba.

Daug mokytojų netgi patys deramai nemoka anglų kalbos, kaip viena mūsų dėstytoja, kuri dėsto ir anglų kalbą, nors kalba ne geriau už gabesnį Lietuvos abiturientą ir daro šiurkščių kalbos klaidų, vartoja korėjietiškas kalbos struktūras ir niekaip neatsikrato pertarų bei raidės „k“ prieš kas antrą žodį. O „kompetentinga“ mokytoja ji laikoma todėl, jog  kažkada mokėsi Amerikoje.

Anglų kalbos pamokos neretai vyksta didžiulėse auditorijose, kuriose mokymosi efektyvumas ir mokytojo bei mokinio kontaktas yra mažas. Taigi nenuostabu, kad net ir viename geriausių šalies universitetų nemaža dalis studentų vos veblena angliškai. Net jei studijuoja anglų literatūrą – juk jie studijuoja literatūrą, tad kam mokytis kalbėti? Dažniausiai gerai angliškai kalba tik tikrai gabūs, užsispyrę arba užsienyje daugiau laiko praleidę korėjiečiai.

Taigi universiteto absolventai gausiai paberiami į darbo rinką – Pietų Korėjoje yra per 400 universitetų ir per 80 procentų abiturientų įgyja aukštąjį išsilavinimą. Netgi Lietuva nebeatrodo masinio aukštojo išsilavinimo Meka. Kaip gali valstybei reikėti tiek daug aukštąjį išsilavinimą turinčių nepatyrusių ir siaurokai mąstančių piliečių?

Visai tai sprendžiama pradedant dirbti darbus, nė kiek nesusijusius su universitetiniu išsilavinimu. O prestižiniams darbams gauti reikalingi gana dogmatiški dalykai – vieno  geriausių universitetų diplomas su gerais pažymiais.

Nors situacija pamažu tampa lankstesnė, vis dar labai dažnai didžiosios kompanijos nori priimti dirbti tik baigusius Seulo Nacionalinį, Korėjos ir Jonsei universitetus, kartais ir  kitus lyderiaujančius pagal reitingą universitetus. Negana to, dėl tokio masiškumo universitetinis išsilavinimas, ypač bakalaurinis, neįtikėtinai nuvertėja. Magistrantūra arba doktorantūra (geriausia, jei įgyta svajonių šalyje  JAV) dažnai yra formalus įdarbinimo kriterijus, net kai nereikalaujama konkrečių ten įgytų gebėjimų.

Galiausiai viską lemia pinigai. Visiškai visos švietimo pakopos yra mokamos, tad norint uždirbti savo vaikų išsilavinimui reikia dirbti daug ir pelningai. Juo labiau geras išsilavinimas kainuoja dar brangiau – geriausios papildomos pamokos, geriausi privatūs mokytojai, geriausias universitetas – kad būtų gautas geriausias, t.y. pelningiausias darbas. O tame darbe reikia dirbti geriausiai, o tai Korėjoje dažniausiai yra ilgiausias darbo laikas ir vergiška ištikimybė savo kompanijai.

Dažnai jauni korėjiečiai  darbo ieško tarptautinėse kompanijose, turinčiose  užsienietišką administravimo struktūrą ir besilaikančiose darbo etikos, nes korėjietiškoje darbovietėje dažnai laukia nežmoniškai ilgos darbo valandos ir stresas. Taigi gimdyti vaikus Korėjoje yra brangu, jei tėvai nori vaikus auginti pagal dabartinį modelį. Dėl didžiulių vaikams reikalingų išlaidų ir laiko (o tai trukdo karjerai) demografinė padėtis dar labiau prastėja – nedaug kas nori turėti daugiau negu vieną ar du vaikus, jei išvis nori sukurti šeimą.

Darbas pažangos link?

Seulo fotografai džiaugiasi per naktis šviečiančiais biurų dangoraižiais. O jie šviečia, nes darbuotojai net ir šiais laikais dažnai priversti laikytis papročio, jog kol bosas nepalieka darbo vietos, tol namo negali išeiti ir jo pavaldiniai. Toks šaunus pasisėdėjimas darbe tuo nesibaigia – beveik visada bosas tempiasi darbuotojus vėlyvos pigiame alkoholyje paskendusios vakarienės.

Dėl sklandančio  konfucianizmo šešėlio negalima atsisakyti tokių pasiūlymų, nes tai būtų didelė nepagarba vyresniam ir garbingesniam žmogui. Tai viena priežasčių, kodėl korėjiečiai išgeria daugiausia pasaulyje stipriojo alkoholio skaičiuojant vienam žmogui. Kartais įkaušę bendradarbiai eina dainuoti karaokės, kartais žaisti kompiuterinių žaidimų.  Kaip ironiška – po darbo dienos prie ekrano keliauji atsipalaiduoti prie kito ekrano.

Po Antrojo pasaulinio karo Korėja buvo skurdi agrarinė valstybė, pažengusi ne ką toliau negu Vietnamas ar Tailandas. Po Korėjos karo ji tapo sugriauta agrarine valstybe. Tačiau tada po truputį įsibėgėjo Korėjos modernizacija – tai vyko iš dalies dėl didelės pokarinės JAV įtakos, iš dalies dėl izoliacinės ekonominės politikos bei griežtos kelių iš eilės diktatorių valdžios (vieno  jų dukra yra dabartinė prezidentė – koks sutapimas).

Šalies ūkis buvo sukurtas kaip utilitaristinė ir idealiai kapitalistinė sistema su gana mažais mokesčiais, didžiuliais importo muitais, kad tai skatintų visapusišką apsirūpinimą šalies viduje ir galiausiai pelningą eksportą (pridėjus valiutos devalvacijas – kad Korėjai būtų palankesnis keitimo kursas eksportuojant prekes). Iš esmės visi ūkio sektoriai yra privatūs, tad valstybė yra naktinis sargas, o ne visagalis pinigų skirstytojas. Valdžia rūpinasi tik visos sistemos balansavimu, daug resursų skiria socialinei apsaugai ir švietimui bei neįtikėtinai infrastruktūrai, bet ir šias sritis vis labiau perleidžia į privačias rankas.

Visa ši struktūra bei dirbančių žmonių pasiaukojimas leido nevaržomai pasiekti žvėrišką ekonomikos augimą ir urbanizaciją. Taip Pietų Korėja per šešiasdešimt metų radikaliai pasikeitė ir tapo viena moderniausių valstybių pasaulyje. Tarp sociologų ir nemažos dalies užsieniečių vyrauja nuomonė, kad toks staigus  pokytis buvo įmanomas tik ekonomiškai, bet morališkai visa visuomenė taip greitai nesikeičia ir tai lemia vertybių suirutę.

Panašiai kaip ir kitų Azijos tigrų, Korėjos visuomenė įgijo makabriškų kapitalizmo bruožų. Šie reiškiniai savaime toli gražu nėra unikalūs, bet Korėja gerina  besižudančių, vienišų, priklausomų nuo kompiuterinių žaidimų žmonių skaičiaus rekordus. Konfucianizmo, budizmo ir gana staigiai užgriuvusio laukinio kapitalizmo samplaika sujaukė kolektyvinę sąmonę, daug žmonių paskendo internete, dauguma beatodairiškai vaikosi vien materialinių tikslų ar išorinio grožio (žinoma, pagal Vakarų standartus).

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.