Daugiau nei prieš dešimtmetį verslininkas S.Martinavičius nė pasvajoti negalėjo, kad vieną dieną jo gyvenimą aukštyn kojomis apvers žavi šviesiaplaukė moteris.
Apie rimtus pokyčius tuomet nesvarstė ir Natalija, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Bet po metų pažinties tapę pora ir sukūrę šeimą kauniečiai pradėjo savo aukso amžių. Jie puoselėja kelis verslus, įsikūrė nuosavame name pakaunėje, susilaukė dviejų atžalų – Mato (8 m.) ir Sandros (6 m.), kartu leidžiasi į komandiruotes ir keliones, lankosi renginiuose.
Apie tai, kad būdami drauge ištisą parą vienas kitam gali įkyrėti, jie nė girdėti nenori. Vakarodami namuose prie žvakių šviesos Natalija ir Sigitas, kaip ir pažinties pradžioje, kalbasi ir juokiasi valandų valandas.
– Retai sutuoktinius galima pamatyti drauge lankantis pramogų pasaulio vakarėliuose. Juk dauguma vyrų mieliau į tokius susibūrimus išleistų žmoną su draugėmis.
Natalija: Smagu, kad vyras mane palaiko, nes mums smagu laiką leisti kartu. Lankytis vakarėliuose jam taip pat įdomu.
Sigitas: Abu esame aktyvūs, mėgstame bendrauti su žmonėmis. Nesutinku su tais, kurie sako, jog į vakarėlius žmonės eina tik pasipuikuoti ar parodyti savęs. Daugelis pristatymų, kultūros renginių būna įdomūs ir naudingi.
Tai ne vien pramoga, bet ir galimybė susipažinti su naujovėmis, mada, kuri man artima.
– Kai vyras ir žmona puoselėja bendrą verslą, tai turi daugiau pliusų ar minusų?
Natalija: Žinoma, pliusų. Minusai tikriausiai yra tokie menki, kad jų net nepastebiu. Nors abu esame skirtingų įmonių vadovai, turėdami bendrą verslą kartu kuriame strategiją, džiaugiamės laimėjimais.
Jeigu būna sudėtingesnių momentų, drauge ieškome būdų, kaip pagerinti padėtį.
Kartu važiuojame į tarptautines parodas, kurios vyksta įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Mes prekiaujame maisto produktais, įkūrėme dvi įmones.
Sigitas: Minusas gal tik toks, kad darbe esu griežtas, daug reikalaujantis ir net kategoriškas. Kitaip gerų rezultatų nepasieksi. Toks būti su Natalija negaliu, todėl tenka mokytis į daugelį situacijų žvelgti lanksčiau.
Svetimam žmogui, kad ir griežtu tonu, lengviau išsakyti tai, ką manau. Savam tai padaryti sunkiau. Kita vertus, tai gal ir pliusas, nes turiu išklausyti kitą nuomonę, į ją įsigilinti, diskutuoti, juk Natalija nėra samdomas darbuotojas. Tampu pakantesnis.
– Kokia buvo jūsų pažinties pradžia?
Sigitas: Maždaug prieš dešimtmetį bendrame draugų susibūrime pamačiau Nataliją. Ji man patiko iš pirmo žvilgsnio, nors tuomet jos neužkalbinau.
Ši šviesiaplaukė man neišėjo iš galvos, todėl jau kitą dieną bičiulio paprašiau jos telefono numerio ir parašiau trumpąją žinutę. Ji atsakė ne iš karto. Teko rašyti dar vieną, paskui dar.
Pasirodo, Natalija mane tame vakarėlyje taip pat pastebėjo, tačiau taip smarkiai nesusidomėjo. Žinutėmis susirašinėjome porą savaičių, kol kartą ryžausi jai paskambinti ir pakviesti pietų. Ligi šiol negaliu pamiršti, kaip tąkart gražiai ir neįprastai ji atrodė: prie dailaus kostiumėlio buvo pasirišusi vyrišką kaklaraištį.
Po tų pietų buvau visiškai dėl Natalijos pametęs galvą, tačiau kol ji susitiko su manimi pasimatyti antrąkart, vėl teko gerokai palaukti.
Susitikti siūliau kasdien, tačiau tuo metu ji mokėsi ir dirbo, todėl laisvo laiko turėjo nedaug. Vėliau susitikdavome vakarais, po darbo ir mokslų. Tačiau net ir tos kelios valandos teikė daug laimės.
Natalija: Sigitas buvo kaip reta atkaklus. Geriau pažinusi pamačiau, kad jis labai dėmesingas ir geras. Po metų draugystės pasipiršo. Jis mane pakvietė į Egiptą sutikti Naujųjų metų, tačiau jau iš anksto buvo paruošęs staigmeną – sužadėtuvių žiedą. Tekėti sutikau iš karto, vestuvės įvyko po trijų mėnesių.
– Ne paslaptis, kad ši santuoka jums abiem yra antroji. Ko pasimokėte iš pirmųjų, kurios greičiausiai nebuvo laimingos?
Natalija: Tuomet labiausiai trūko kantrybės, pakantumo, supratimo.
Sigitas: Pirmoje santuokoje man svarbiausia buvo darbas ir verslas. Būdavo taip, kad į komandiruotę užsienyje išvykdavau labai ilgam laikui. Tokie ilgi išsiskyrimai šeimos tikrai nesutvirtina. Dabar man svarbiausia – šeima. Kartu su žmona nuolat būname kartu.
– Ar puoselėjate tradiciją savaitgaliais visi susėsti šeimos pietų?
Sigitas: Žinoma, kad turime, ne tik savaitgaliais. Mes kasdien pietaujame namuose ir valgome pačių ruoštą maistą.
Natalija: Kai Matas pradėjo eiti į mokyklą, jį reikėjo po pamokų paimti ir parvežti į namus. Žinoma, ir pavalgydinti. Tada nutarėme ir patys pietauti namuose. Jau dvejus metus kiekvieną dieną visa šeima sėdame prie pietų stalo. Kaskart jį gražiai serviruoju, uždegu žvakių.
– Kaip dalijatės buities darbus? Ar vyras siūlosi padėti tvarkyti namus?
Natalija: Tikrai negaliu sakyti, kad viena laikau visus keturis namų kampus.
Mūsų šeima gausi, o mažiausi vaikai dar nedideli, todėl namų ruošos darbų ir kitų reikalų netrūksta. Atžalas reikia į būrelius, pas odontologus nuvežti, sužiūrėti, ar Matas pamokas paruošė. Su vaikais reikia daug bendrauti.
Sigitas: Namų tvarkytojos ir auklės nesamdome, o buities darbus dalijamės.
Esu Natalijos pagalbininkas ir virtuvėje, nors ji ir labai išradinga šeimininkė, nes sugeba kiekvieną dieną pusryčiams, pietums ir vakarienei sugalvoti ir greitai paruošti vis kitokį, svarbiausia, skanų patiekalą.
Mano darbas – nuvalyti ir supjaustyti daržoves. Natalija lyg tikra virtuvės vadovė spėriai sukiojasi ir nurodinėja, ką daryti. (Juokiasi.)
Natalija: Dar vienas vyro darbas – išplauti indus. Džiaugiuosi, kad prieš kurį laiką nuo šių pareigų jis mane oficialiai atleido.
– Ar įmanoma šeimoje išvengti pykčių? Kuris pirmas iškilus konfliktinei situacijai imatės iniciatyvos taikytis?
Sigitas: Natalija, jeigu ir supyksta, tai vos kelioms minutėms. Po to, žiūrėk, ji vėl linksma, bendrauja lyg niekur nieko. Aš – kitoks. Jeigu supykstu, užsisklendžiu, tyliai analizuoju situaciją. Man reikia laiko viską apsvarstyti, nurimti.
Natalija: Žinau stebuklingą būdą, kaip sušvelninti bet kokį pyktį, – vyrą reikia skaniai ir sočiai pamaitinti. Ne be reikalo gyvuoja posakis, jog vyro meilė ateina per skrandį.
– Ilgai trunkančių nekalbadienių pasitaiko?
Natalija: To dar niekada nebuvo. Net ir kiek apsipykę visada kalbamės. Gal kartais kiek šalčiau, bet bendraujame. Juk šeimoje nesame tik dviese, yra vaikai, namai, reikalai ir, žinoma, verslas.
Sigitas: Net neįsivaizduoju, kad galėtume nesikalbėti dieną ar ilgiau. Principų ir egoizmo šeimoje nerodome nė vienas. Pykčių iš namų nesinešame į darbą, nes tai kenktų verslui.
Jeigu darbe kyla ginčų dėl verslo, jų stengiamės nekaitinti namuose, nors tai padaryti kartais būna sunku.
– Kaip mėgstate leisti laisvalaikį? Kokia didžiausia judviejų aistra?
Natalija: Kelionės. Jų per metus būna keletas. Nėra buvę, kad į kurią nors šalį leistumės po vieną. Be verslo kelionių, kasmet po kartą ar du vykstame į poilsines keliones su mano motina ir vaikais. Per abu jų turime penkis.
Sigitas: Keletą kartų per metus į užsienį skrendame tik dviese. Dažniausiai tai būna pažintinės kelionės, kurių metu daug vaikštome, pamatome, susipažįstame.
Užsienyje mėgstame ir apsipirkti, nes ten didesnis pasirinkimas, madingesni ir stilingesni daiktai.
– Abu mėgstate aktyviai leisti laiką. Kuris esate idėjų generatorius ir įkvėpėjas?
Sigitas: Šioje srityje lyderė yra Natalija. Jai atitenka visi laurai dėl puikiai surengtų mūsų kelionių.
Natalija: Man galvoje nuolat kirba daugybė minčių, esu kūrybiška ir organizuota. Kelionių ir kitokių pramogų planavimo rūpesčiai man malonūs.
– Žinote laimingos santuokos receptą?
Sigitas: Svarbiausia gyvenime surasti sau skirtą žmogų, jį mylėti, branginti, kartu su juo augti, turtėti dvasiškai. Jokiu būdu nežeminti.
Natalija: Norint, kad santykiai būtų puikūs, reikia nuolat ta linkme dirbti. Svarbu, kad moteris būtų moteriška, jautri, supratinga, į vyrą žiūrėtų kaip į bendrakeleivį ir draugą. Jeigu jūsų vyras pradėjo vis dažniau ir ilgiau užtrukti darbe, neskuba į namus, nepulkite jam priekaištauti, o pagalvokite, ko dėl jo nepadarėte.
Jeigu namai jaukūs, juose sklinda šiluma ir gėris, ant stalo garuoja gardus maistas, o jūs šypsotės, vyras tikrai neieškos dingsties kuo ilgiau negrįžti.
