Bet gražiai su pirmuoju sutuoktiniu išsiskyrusi jauna moteris ieškojo naujos šeiminės laimės. Netrukus po skyrybų viename naktiniame klube daili šviesiaplaukė susipažino su senokai išsituokusiu dešimt metų vyresniu verslininku Roku. Po kelių savaičių draugystės vyras pasiūlė jai sūnumi persikraustyti į jo prabangius namus.
Fizike vienoje laboratorijoje dirbusi Aurelija iškart pasijuto ponia – Rokas jai pasiūlė atsisakyti darbo valstybinėje įstaigoje ir retkarčiais jam talkinti tvarkant verslo reikalus, tai yra, jį pavaduoti biure, kai bus išvykęs į komandiruotes.
Biure Aurelija pasirodydavo kartą ar du per mėnesį, o visą kitą laiką skyrė sau ir namiškiams. Moteris kasdien sūnų vežiojo į mokyklą ir iš jos, į būrelius. Ji turėdavo laiko apsilankymams sporto klube, grožio salone, susitikimams su senų laikų draugėmis. Aurelija sugebėjo išsaugoti draugystes su buvusiomis klasės ar studijų laikų draugėmis, jų šeimomis.
Tačiau kai ji į namus pakviesdavo bičiules – vienas arba su vyrais, Rokui tai nepatikdavo. Jis neketino su jais susidraugauti, net ir nerasdavo bendros kalbos, mat jie, kaip ir Aurelija, nebuvo to paties „luomo“ – ne iš verslo pasaulio.
Rokas niekada nesidomėjo Aurelijos artimaisiais – jam nerūpėjo, kaip gyvena jos tėvai. Kai susirgo uošvienė, žentas net neaplankė jos ligoninėje.
Aurelija jautėsi vieniša ir nesuprasta. Po ketverių bendro gyvenimo metų moteris laukė, kada vyras pagaliau padovanos sužadėtuvių žiedą. Bet jis, kaip jautė jos širdis, to daryti nė nesiruošė.
Kai sykį ji iškėlė skandalą pareiškusi, arba jie tuokiasi, arba ji su vaiku išsikrausto, Rokas kitą dieną namo grįžo su žiedu. Vyras priklaupė ant kelio ir paprašė moters rankos.
Po kelių mėnesių jiedu susituokė. Ramybė įsivyravo. Bet neilgam – prabėgus metams nuo vestuvių Rokas žmonai pateikė advokato paruoštus skyrybų dokumentus. Verslininkas sakėsi pavargęs išlaikyti žmoną ir jos vaiką, kurį ji leido į privačią mokyklą.
Aurelija nesiginčijo, nemaldavo bandyti išsaugoti santuoką. Ji su sūnumi persikėlė į nedidelį butą, kurį buvo įsigijusi gyvendama su Roku. Moteris krovė kraitį vienturčiui sūnui, bet į tą butą teko kraustytis abiems su vaiku.
Aurelija draugėms kartojo savo išmoktą pamoką daugiau niekada nesieti ateities su žmogumi ne iš to paties socialinio sluoksnio. Juk jau įsitikino, kad turtingam partneriui nerūpėjo jos interesai, draugai ir net artimieji.
Psichologo komentaras
Vilnietis psichologas-psichoterapeutas Olegas Lapinas iš ilgametės darbo patirties pastebėjo, kad kiekvienas žmogus turi savo motyvų bijoti santuokos. Tačiau dažniausias jų – žmonės bijo artumo ir nenori atsiverti.
„Tokie vyrai paprastai nekonfliktuoja, bet nutraukia santykius. Konfliktavimas reikštų atsivėrimą, bet vyras nenori žmonai nieko aiškinti, atvirai pasikalbėti“, – situaciją, kodėl po metus trukusios oficialios santuokos vyras sutuoktinei pateikė skyrybų dokumetus, komentavo psichologas-psichoterapeutas.
Juk Rokas bijojo konflikto jau tuo metu, kai Aurelija jam iškėlė sceną: esą kiek galima gyventi nesusituokus? Jam buvo lengviau tai nutylėti ir kitą dieną nupirkti žiedą.
Nors šeima gyvena be konfliktų, vieną dieną jie atsiduria ties skyrybomis.
„Jeigu vyras būtų atsivėręs ir pasakęs, kad jam nepatinka vienokia ar kitokia situacija, greičiausia būtų buvusios atitolintos sužadėtuvės ar net vestuvės. Konflikto metu, jeigu vienas kitam viską išsakytumėte, būtumėte artimesni negu buvote. Bet tie žmonės, kurie vengia konfliktų, taip ir gyvena – arba nesituokia, o jeigu ir susituokia, išsiskiria be paaiškinimo“, – apibendrino O.Lapinas.
Nors ginčuose gimsta tiesa, tačiau ne visi žmonės toleruoja pykčius. Tie, kurie netoleruoja pykčių, bijo ir atideda įvairių situacijų sprendimus. Tie, kurie turi tokią toleranciją, nebelieka ką vienas kitam sakyti, nes viskas būna išsakyta. Tuomet ir gimsta vienas kito priėmimas, artumas.
O gal verslininkas su savo santuoka pasielgė kaip su verslo sandoriu? Jis juk pastebėjo, kad santuoka jam tapo nuostolinga – negana to, kad reikėjo išlaikyti žmoną, bet dar ir jos atžalą iš pirmos santuokos.
„Vadinasi, jis prastas verslininkas, jeigu investuoja į tai, kur nėra garantijos, arba po metų viską atsiima. Nemanau, kad į šeimos sukūrimą jis žiūrėjo kaip į verslą. Jis tiesiog vengė pasakyti tai, kas jam nepatinka. Juk susipažinę žmonės vienas kitam rodė tik gerus dalykus, žiedas ir pasiūlymas – tai visos tos gerovės tęsinys, bet tiesos tame nėra: aš tau kažko nesakau, bet su tavimi negaliu gyventi“, – artumo vengusio vyro elgesį apibūdino psichologas-psichoterapeutas.
