- Esate Europos Komisijos švietimo ekspertas, patariantis suaugusiųjų švietimo ir aukštojo mokslo klausimais. Ar aukščiausiu lygmeniu tėvų įtraukimas į ugdymo procesus yra laikomas problema?
– Tėvų įsitraukimas į vaikų švietimą yra ne tik Lietuvos iššūkis. Tai – tarptautinės reikšmės diskusija. Yra moksliškai pagrįstų įrodymų, kad tėvų dalyvavimas ugdymo procesuose ir vaiko raida yra tiesiogiai susiję. Nėra abejonės, kad tokių vaikų kur kas geresni socialiniai, mokymosi ir kiti įgūdžiai.
- Reiškia, ir kitų šalių mokyklose įvairiapusiškas bendradarbiavimas su tėvais kartais nėra suvokiamas kaip tinkamas pasirinkimas...
– Mano nuomone, tėvų įtraukimas į švietimą nėra pasirinkimas. Tai – būtinybė. Švietimo sistema turi palengvinti tėvų įsitraukimo procesą. Tam yra ir politinių argumentų. Mes gyvename demokratinėje santvarkoje, kur svarbus dalyvavimas, įsitraukimas ir priklausymas sociumui. Jei iš tiesų norime gyventi demokratijoje, jai turime kurti erdves. Mokykla ir turėtų būti viena iš tų erdvių.
- Kokie pagrindiniai kliuviniai, lemiantys pasyvų tėvų įsitraukimą?
– Tyrimai atskleidžia, kad yra ne viena valstybė, kur švietimo sistemose tėvai nėra suvokiami kaip partneriai. Erdvė jiems pasireikšti lieka tik namų aplinkoje. Dažnai pedagogai juos suvokia net kaip priešininkus ar problemų kėlėjus. Tai viena iš pagrindinių kliūčių, trikdančių tėvų įsitraukimą į vaikų švietimą. Mokytojų bendruomenės neturėtų tik savęs traktuoti kaip vaikų ugdymo ekspertų, o mokykla nėra tik jų teritorija. Kalbėdami apie tėvų pritraukimą į ugdymo procesus, nuolat akcentuojame bendradarbiavimo ir partnerystės svarbą. Tai visiškai kitoks sistemos suvokimas, nei yra įprasta tradicinėse švietimo sistemose. Tad galėčiau teigti, kad tėvų pritraukimas, pirmiausia, reikalauja kultūrinio mąstymo pokyčių ir mokytojų teigiamo bendruomenės požiūrio.
- Kas vyksta tose šalyse, kur tėvai aktyviai dalyvauja švietimo procese?
– Tėvų pritraukimas vyksta skirtingais lygmenimis. Nėra vieno kelio. Pagrindas – tėvų informavimas apie pamokų tvarkaraščius, atsiskaitymus, vaikų pasiekimus ir panašius dalykus. Deja, vis dar yra mokyklų, kuriose net ši informacija tėvams nėra pateikiama nepareikalavus. Kitas įtraukimo lygis – kvietimas dalyvauti tėvų dienose, mokyklos šventėse. Kitaip tariant, tai – fizinis tėvų buvimas ugdymo įstaigoje. Trečias lygis – tėvai gali būti puikūs patarėjai ir pagalbininkai, sprendžiant įvairius klausimus. Pakankamai tėvų turi aukštąjį išsilavinimą, tad mokyklos turėtų domėtis ir žinoti, kokių tėvų vaikai lanko jų įstaigą. Jų turima patirtis galėtų net praturtinti mokomuosius dalykus ir panašiai. Ketvirtas lygmuo – tėvai – sprendimų priėmėjai. Toks įtraukimo lygmuo pakankamai gajus Skandinavijos šalyse, eksperimentų turime ir Maltoje. Turiu galvoje, kad šiame lygmenyje tėvai aktyviai dalyvauja, pavyzdžiui, sudarant maitinimo planus, sprendžiant dėl kovos su patyčiomis priemonių. Galiausiai tėvai gali būti ir mokyklos valdytojai – priklausyti mokyklos vadovų tarybai.
- Kurį modelį tuomet geriausia taikyti?
– Noriu akcentuoti, kad tėvų įtraukimo į švietimą politika nėra tas „batas“, kuris tinka visiems. Geriausios mokyklos taiko kelis skirtingus tėvų pritraukimo metodus, atsižvelgdamos į tėvų užimtumą, kultūrinius skirtumus, kompetencijas ir taip toliau.
Saugios aplinkos Lietuvos mokyklose kūrimą ir tėvų įsitraukimą į mokyklos veiklą remia ES struktūriniai fondai.
