Kaip padėti mokinukui susitvarkyti su nauju gyvenimo iššūkiu ir geriau adaptuotis mokykloje, pataria „Šiaurės licėjaus“ pradinio ugdymo mokytoja Valdonė Navickaitė ir „Šviesos“ mokymo centro vadovė Jūratė Lutinskaitė-Kalibatienė.
Nerimas – natūrali būsena
Pasak V. Navickaitės, natūralus jaudulys yra sveikintina būsena. Tai reiškia, kad vaikas supranta, jog įžengė į naująjį savo gyvenimo etapą, pasiruošęs priimti pasikeitimus ir juos išgyventi.
„Blogiau, kai nerimas tampa pernelyg didžiulis – vaikas verkia, nenori eiti į mokyklą, tampa piktas, grubus. Kartais tai pasireiškia ir fiziologiniais negalavimais – galvos, pilvo skausmais, nemiga ir pan. Kad to išvengtume, apie pasirengimą mokyklai turėtume galvoti iš anksto“, – pataria pradinių klasių mokytoja.
Ji pastebi, kad sunkiausiai mokykloje adaptuojasi vaikučiai, nelankę jokios ugdymo įstaigos. Jiems tenka įveikti ne tiek mokyklos, kiek išsiskyrimo su artimaisiais baimę, su kuria kiti vaikai jau buvo anksčiau susidoroję. Tėvelių užduotis – paruošti vaiką ne tik priimti naujus iššūkius, bet ir pratinti prie minties, kad didžiąją dienos dalį teks praleisti be namiškių.
„Jei vaikas prieš išsiskiriant su tėvais verkia, vadinasi, jis prašo pagalbos – turbūt ne kartą yra patyręs, kad tokiu būdu jis gali pasiekti savo tikslų. Todėl reikėtų leisti jam pačiam nusiraminti ir nepulti jo guosti. Pakanka apkabinti, kad vaikas pajustų saugumą, ir palikti su klasės draugais. Vėliau, kaip praktika rodo, jis sėkmingai įsitraukia į klasės veiklą ir nebeašaroja“, – sako V. Navickaitė.
Vaikai turi žinoti, kas yra pareiga
Pasak pedagogės, kartais audringą vaiko reakciją sukelia kova už galimybę daryti „ką noriu“. V. Navickaitė pastebi, kad tai labiau būdinga tiems vaikams, kuriems šeimose viskas buvo leidžiama, stigo ribų ar taisyklių, buvo tenkinamos visos vaikų užgaidos ir retai kalbama apie pareigas bei atsakomybę.
„Iš tiesų, tokiu atveju ir tėvams, ir mokytojams tampa sudėtinga vaiką motyvuoti, energiją nukreipti į dėmesingumo, susikaupimo reikalaujančią veiklą, skatinti laikytis dienotvarkės, raginti demonstruoti savo pastangas ir gebėjimus. Žinoma, mokykla ieško būdų, kaip padėti ir išspręsti tokią problemą“, – pasakoja ilgametę patirtį turinti mokytoja.
Dažniausiai pasitaikančios tėvų klaidos
„Šviesos“ mokymo centro vadovė Jūratė Lutinskaitė-Kalibatienė priduria, kad ruoštis į mokyklą reikia ne tik vaikams, bet ir tėveliams. Ypač svarbu, kad šie nepadarytų „meškos paslaugos“ ir neapsunkintų adaptacijos mokykloje.
„Viena didžiausių klaidų, kurias kartais daro tėvai, – tai gąsdinimas mokykla: na, palauk, baigsis tau katino dienos... Va, kai nueisi į mokyklą, niekas tavęs neklaus... Taip vaikui suformuojamas iškreiptas mokyklos aplinkos vaizdas, taigi nepradėjęs lankyti mokyklos jis jau jos bijo“, – įspėja J. Lutinskaitė-Kalibatienė.
„Šiaurės licėjaus“ mokytoja pastebi, kad kartais dėl mokyklos labiau nerimauja patys tėvai. Taip savo jaudulį jie perduoda ir vaikams. Tėveliai tikrai neturėtų parodyti, kad jaudinasi. Santūrus tėvų elgesys tik padės vaikui išlikti ramiam ir nesijaudinti.
Pasak V. Navickaitės, nerimo priežastis gali būti ir nepamatuoti mokyklinių pasiekimų reikalavimai. Todėl mokytoja pataria tėveliams apmąstyti ir savąsias vertybes.
„Vaikas gali nerimauti ir nepasitikėti savo jėgomis, kai šeimoje diegiamos konkuravimo nuostatos (būti geresniam nei...), kuriami perdėti lūkesčiai ir orientuojamasi ne į santykius, veiklą ar pastangas, bet į rezultatą. Tokiu atveju vaikas gali pradėti galvoti, kad tėvų meilė ir dėmesys priklausys nuo jo mokymosi pasiekimų“, – apie pavojų įspėja mokytoja.
Padeda išankstinė pažintis su mokykla
Pasak V. Navickaitės, baimes būsimajam pirmokui galėtų išsklaidyti apsilankymas naujoje mokykloje, pažintis su būsimąja mokytoja. Pedagogė sveikina praktiką, kai vasarą mokyklos rengia kelių dienų „Pirmoko mokyklėlę“, kurioje vaikai turi galimybę susipažinti su būsimais klasės draugais, mokytoja, mokyklos aplinka, pajausti pamokos „skonį“.
„Susipažinimas su mokykla vaikui suteikia didesnį saugumo jausmą, jis gali įsivaizduoti, kas jo laukia. Tokie vaikai vasarą praleidžia be baimės ir dažniausiai nekantraudami laukia Rugsėjo 1-osios“, – pasakoja V. Navickaitė.
Daug apie mokyklą vaikai išsiaiškina dar lankydami darželį. Priešmokyklinis ugdymas nuo šių metų rugsėjo tapo privalomas visiems šešiamečiams, ir J. Lutinskaitė-Kalibatienė sutinka, kad tai yra svarbus pasiruošimo mokyklai etapas. Priešmokyklinėje grupėje vaikai jau atlieka tam tikras užduotis, darbelius, pratinasi dirbti savarankiškai, mokosi tinkamo bendravimo ir bendradarbiavimo. Dalis privačių mokyklų organizuoja mokymą nuo priešmokyklinio ugdymo klasių – tuomet pirmokai nepatiria jokio aplinkos pasikeitimo ir visą dėmesį gali skirti naujiems dalykams.
Svarbu kalbėtis su vaiku
„Jei jaučiame, kad vaikas bijo, nerimauja, svarbiausia tėvų užduotis – išsiaiškinti, kas konkrečiai neramina vaiką: galbūt jis bijo nesėkmių, nepasitiki savo jėgomis ar nerimauja dėl susitikimo su nepažįstamais vaikais. Su vaiku reikėtų kalbėtis ne tik apie tai, kas jo laukia mokykloje, bet ir apie jausmus, kuriuos jis išgyvena. Taip parodysime, kad vaiką suprantame“, – pataria pradinio ugdymo pedagogė.
Mokslo metams įsibėgėjus, tėveliams ir toliau reikia kalbėti su vaiku – kaip sekėsi mokykloje, kokius darbelius jis atliko, ko išmoko, kaip jautėsi. Pasak mokytojos, itin svarbu akcentuoti teigiamus dalykus, o jei vaikas susidūrė su problema – padėti rasti būdų, kaip ją įveikti.
„Namuose būtų tinkama tarsi pratęsti mokymąsi – kartu su vaiku pasigilinti į vieną ar kitą klausimą, nagrinėtą mokykloje. Taip mokykla po truputį taps natūralia vaiko gyvenimo savastimi“, – pataria V. Navickaitė.
Papildomam mokymuisi namuose ar lavinamiesiems žaidimams labai tinka specializuoti edukaciniai leidiniai ir mokytojams, ir tėvams. Pavyzdžiui, turiningą vaiko veiklą ir laisvalaikį padeda organizuoti vokiečių autorių sukurti projektinės veiklos sąsiuviniai „Zebras“, skirti 1–4 klasių vaikams. Pradinukams ir vyresniems įdomu pabūti mokslininkais ir atlikti eksperimentus, padedančius pažinti pasaulį – jų galima rasti serijos „Eksperimentai kiekvienai dienai“ knygose.
Mokytojai skiria daug dėmesio adaptacijai
J. Lutinskaitė-Kalibatienė, švietimo srityje dirbanti jau daugiau nei dvidešimt metų, pastebi, kad pradinukų mokytojai vaikams skiria ypač daug dėmesio ir savo asmeninio laiko. Anot jos, tėvelių palaikymas ir pagalba įsigyjant papildomas priemones ar įrengiant vaikų poilsio kampelį yra labai svarbus, nes ne visos mokyklos tai gali suteikti.
„Mokytojai savo ruožtu taip pat stengiasi, kad adaptacija pirmokui būtų kuo sėkmingesnė. Jie nuo pirmųjų dienų rūpinasi draugiškos atmosferos klasėje kūrimu, šiltais vaikų tarpusavio santykiais ir siekia, kad kiekvienas mokinys klasėje jaustųsi gerbiamas, pripažintas ir svarbus“, – teigia V. Navickaitė.
„Šiaurės licėjaus“ pedagogė nuramina, kad pirmąjį mėnesį mokytojai tik palaipsniui vaikus įtraukia į „rimtas“ veiklas, daugiau laiko skiria mokomiesiems žaidimams, įdomioms aktyvioms veikloms, kurios atitinka individualius vaiko gebėjimus.
„Labai svarbu, kad pirmokas nuo pat pirmųjų dienų mokykloje pajustų sėkmę, pats įsitikintų, kad veikla mokykloje yra įdomi, kad visas užduotis jis pajėgus įveikti, o iškilus sunkumams – bet kada gali sulaukti pagalbos“, – pastebi V. Navickaitė ir linki visiems mokyklinukams ir jų tėveliams ramiai ir pozityviai pasitikti artėjančius mokslo metus.
