Toks jausmas, kad kas nors ne pagal vaiką – ir iškart isterija. Nors kalbi su juo, kad taip negalima, atrodo, supranta, bet ir vėl tas pats.
Tai ką reikia daryti, kad aš nebūčiau ujama vaiko, kad ir kaip juokingai skambėtų? Ar jis yra išlepintas, ar tiesiog jo erdvė yra jo erdvė? Nebežinau“, – parašė portalo lrytas.lt skaitytoja.
Atsako Paramos vaikams centro psichologė Inga Norkutė-Mueck:
Ačiū už klausimą. Galima įsivaizduoti, kokią įtampą jūs abu patiriate ir kaip išvargstate nuo dažnų konfliktų. Džiugu, kad ieškote sprendimo. Pirmiausia pabandykime išsiaiškinti, dėl ko tai vyksta ir po to aptarsime, kaip toks ūmus elgesys galėtų koreguotis.
Atrodo, jūsų keturmetis vaikas turi stiprų poreikį žinoti, prižiūrėti ir kontroliuoti, kas nutinka su jo daiktais ir kambariu. Tai būdinga daugeliui vaikų ir yra visai normalu. Vaikai mėgsta rutiną ir aiškią tvarką, taisykles. Toks jo elgesys byloja apie didelį saugumo poreikį, gal saugumo jo gyvenime būtent ir trūksta? Galbūt šiuo metu jūsų šeimoje ar aplinkoje vyksta dideli pasikeitimai, kurie vienaip ar kitaip paliečia ir vaiką (skyrybos, komandiruotės, naujo šeimos nario atsiradimas ar pan.)? Stipri savo įsivaizduotos tvarkos priežiūra atneša trumpalaikį nusiraminimą ir jausmą, kad bent jau kai kurie dalykai išlieka pastovūs. Nieko blogo, kad vaikas savo erdvėje nori palaikyti tvarką.
Puiku, kad Jūs jį raminate, kai vaikas būna apimtas pykčio, kad su juo kalbatės apie tai, kaip jis rodo emocijas ir kur yra riba. Norėtųsi tik atkreipti dėmesį į tai, kur vertėtų kalbėjimesi apie rodomą ar pademonstruotą pyktį sudėti akcentus. Susitarimas, jog negalima pykti, nėra geras susitarimas. Juk tai reikštų, kad jūs iš tiesų susitariate – kad draudžiate jam jausti jausmus, kai jūs imsit ir sugriausit jo rutiną ir saugumą. Pyktį išgyventi yra natūralu, kai situacija klostosi ne taip, kaip mums norėtųsi, arba kai mūsų jausmai yra nuvertinami. Visuomet pastebėjus, kad mažylis supyko, galima jo paklausti – „supykai, nes padėjau pagalvę ne į tavo mėgstamą vietą?“. Galite kartu susitarti, kokioje lovos pusėje jis nori laikyti pagalvę – juk jam ant jos reiks miegoti, ne Jums. Taip pat siūlau ramiai ir paprastai, aiškiais sakiniais aptarti bendrą tvarką, tvarkymosi taisykles, kad vaikui būtų žinoma, dėl ko jis keletą dienų negali dėvėti savo mėgstamas kelnes (nes pavyzdžiui, „jos yra purvinos, todėl turime jas išskalbti, bet tu gali išsirinkti vienas iš štai šių dvejų švarių“). Taip jūs einate į dialogą, pilną pagarbos ir aiškinimo, edukavimo, meilės vaiko poreikiams dialogą.
Natūralu, kad patalynė turi būti pakeista, o išmėtyti žaislai turi būti sutvarkyti, ir tokio amžiaus mažyliai vieni patys nesugeba to atlikti puikiai arba nesupranta to svarbos. Daug dalykų su keturmečiu galima daryti kartu – jis juk daug dalykų moka pats ir nori pats daryti. Susitarimai apie tai, kaip tvarkysitės kartu čia tikrai reikalingi ir jie yra puiki priemonė įtraukti vaikus į bendrą veiklą, mokinti juos savarankiškumo ir ugdyti jų pasitikėjimą savo jėgomis, pasididžiavimo savimi jausmą. Vaikas jausis vertingas ir svarbus Jums, nes Jūs, viską žinanti ir didelė mama, kviečiate jį, mažą, kartu atlikti svarbius visų gerovei ir švarai veiksmus. Tuomet yra didelė tikimybė, kad vaikas ras savo žaislus ten, kur jų tikroji vieta, sumažės konfliktų namuose.
Galiausiai, pabaigai dar šiek tiek apie pyktį. Vaikas pyksta, bet atrodo, kad ir Jūs ant jo pykstate. Visad svarbu atminti, kad Jūs esate tas modelis, kuris parodo, kaip tvarkytis su šia stipria emocija. Vaikas iš Jūsų kopijuoja (kopijuos) ir perims elgesį. Labai svarbu, kad Jūs pati išliktumėte rami ir susivaldžiusi, kai Jūsų vaiko elgesys pakrinka. Visuomet įvardinkit, ką matot – pradedant nuo matomos vaiko emocijos, tada veiksmo, kurį jis atlieka ir paaiškinimo, dėl ko taip atsitiko (pavyzdžiui, „tu įsiutai, ir net mušiesi man, nes aš išmečiau tavo prakiurusį kamuolį. Aš išmečiau jį, nes maniau, kad tu su juo nebežaisi. Nežinojau kad jis tau toks svarbus, atleisk.“). Vaikas po šio ramaus Jūsų pasakymo turėtų nurimti ir suklusti. Sėkmės ir atidumo, pastebint vaiko poreikius ir juos atliepiant! Jeigu matysite, kad vaiko siekis tvarkyti, kontroliuoti ir rikiuoti didėja bei apima vis daugiau gyvenimo sričių, apsilankykite su juo psichologo konsultacijoje.
Specialisto atsakymas suformuluotas remiantis trumpa informacija, kuri yra pateikta skaitytojų laiške. Jei vaiko elgesys ir savijauta kelia daugiau klausimų, rekomenduojama kreiptis dėl išsamesnio psichologo įvertinimo ir rekomendacijų.
***
Jeigu susiduriate su auklėjimo problemomis, sunkiai susitvarkote su vaikais – tai nereiškia, kad esate blogi tėvai. Jau vien tai, kad atsivertėte šį straipsnį, reiškia, jog nemanote, kad rykštė, pakeltas balsas ar grasinimas yra patys tinkamiausi vaikų auklėjimo būdai. Tačiau auklėjime būna situacijų, kai be specialių žinių sunku priimti tinkamą sprendimą ar pasirinkti priemonę.
Kviečiame nelaukti, kol problemos įsisenės – pasikonsultuokite su Paramos vaikams centro specialistais, užduodami anoniminį klausimą portale lrytas.lt, įrašę jį į projekto „Auginu be rykštės“ skydelį (jį rasite po šiuo straipsniu).
Specialistų atsakymai ir patarimai pasirodys rubrikoje „Vaikai“.
