Vilnietė gydytoja R.Labutytė, papasakojusi savo istoriją, pasijuto paleidusi dar vieną dalį slegiančio skausmo.
Galima tik įsivaizduoti, ką jai teko patirti per pastaruosius aštuonerius metus.
Vis dėlto gyvenimą dabar ji myli milijardą kartų labiau. Pasaulis jai atrodo tarsi meno galerija. O žmonės kokie geri!
Atėmė sveiką vaiką
Ji pagimdė sveiką mergaitę, tačiau po mėnesio iš ligoninės grįžo su neįgaliu vaiku, kuriam buvo pažeisti klausos nervai ir už pusiausvyrą atsakingi pusratiniai kanalai.
„Tai didelė tragedija – iš manęs atėmė sveiką vaiką. Ir niekas niekada nedavė jokių vilčių“, – sutvardžiusi ašaras ėmė pasakoti R.Labutytė.
Pusę metų po nelaimės ji nuolat verkdavo, labai trūko palaikymo ir iš vyro. Tik vyresnysis sūnus Mykolas (17 m.), kuriam tuo metu buvo devyneri, ateidavo, apsikabindavo ir švelniai mamą ramindavo: viskas bus gerai.
Tokios paguodos moteriai tuomet ypač reikėdavo, nes iš medikų bei kitų specialistų girdėdavo tiktai širdį draskančias kalbas: „Jūsų dukra bus daržovė, tokiems vaikams mes randame vietą...“
Bet, ko gero, reikšmingiausius žodžius ji išgirdo iš draugės, kuri kartą paklausė Ramintos, kodėl ji tik verkia ir nieko nekeičia. R.Labutytė prisipažino tada tarsi išvydusi kelrodę žvaigždę.
Susikrovė daiktus, paėmė ant rankų neįgalią mergaitę ir paliko vyrą, kuris dabar jau sukūręs naują šeimą.
Tuo metu R.Labutytė stojo į ilgą kovą dėl dukros gyvenimo, ir dabar jos veide – šypsena. „Visur teko kovoti – ir dėl klausos implantų, ir dėl kineziterapijos, ir dėl vietos vaikų darželyje. Ir visur reikėjo mokėti.
Bet mums pavyko! Gal todėl, kad buvo vėlyvas pažeidimas, gal todėl, kad abi esame kovotojos.
Žinoma, esu dėkinga visiems padėjusiems žmonėms, ypač mamai“, – kalbėjo R.Labutytė.
Jos dukros Ievos galvoje po oda yra įstatyti du sausainio dydžio klausos implantai, o paviršiuje už kiekvienos ausies užkabinta po procesorių.
Bet labiau už juos į akis krinta vešlūs mergaitės plaukai ir plati šypsena.
Neseniai ji išmoko bėgioti, net pašokti, o kai pasistengia, gali eiti gražiai kaip kokia princesė. Tik per laiptus bei per gatvę vienos paleisti nevalia, nes Ieva bet kada gali parkristi. Bet atsistoja pati ir toliau eina. Dar pasako: „Tokia mano dalia.“
Pastebėjo infekciją
Mažąją Ievą, antrąjį savo vaiką, Raminta gimdė Vilniaus Antakalnio klinikose. Mergaitė į šį pasaulį pasiprašė kiek anksčiau – gimė neišnešiota.Bet gimdymas net ir itin karštą vasaros dieną praėjo sklandžiai. Pagal naujagimių vertinimo Apgar skalę Ieva gavo 8 balus. Laiminga mama prie krūtinės priglaudė sveiką, aktyvią mergaitę.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
