Išgirdusios apie tokius likimo nuskriaustus vaikus vilnietės Evelina Krasauskienė (36 m.) bei Rasa Nekrošienė (32 m.) nedvejodamos nusprendė prisijungti prie iniciatyvos „Niekieno vaikai“ ir savanoriškai rūpintis vienišais vaikais, kol jie guli ligoninėje.
Iniciatyva „Niekieno vaikai“ oficialiai startavo birželio 1 d. Per kiek daugiau nei mėnesį laiko savanorės ligoninėje pamatė daug skaudžių atvejų.
Tarkim, žindomą kūdikį, kuris, mamai atsidūrus areštinėje, tik guli ir gailiai žiūri į lubas, nes liūdi ir net nemoka žįsti iš buteliuko. Arba murziną, nors ir pamaitintą vaikutį, kuris buvo atvežtas iš namų, kai paaiškėjo, kad visi juose buvę asmenys buvo girti. Arba 1 m. vaiką, sveriantį 6 kg, kai jo bendraamžiai sveria maždaug dvigubai daugiau. O viena mergytė gerdama mišinuką nė neduodavo prilaikyti buteliuko – buvo matyti, kad namie ji visuomet turėdavo laikyti jį pati.
Taigi „Niekieno vaikų“ iniciatyva sukurta tam, kad pasirūpintų tokiais likimo nuskriaustais vaikučiais iki 7 metukų. Savanorės pradžioje įsivaizdavo, kad ligoninėje niekieno nelankomi gulės vaikučiai iš vaikų namų, tačiau pradėjusios juos lankyti pamatė, kad daug dažniau „niekieno vaikais“ tampa būtent vaikai iš krizes patyrusių šeimų. Tėvai, net jei jiems apribotos tėvystės teisės, atžalas lankyti ligoninėje gali, bet jie tą daro retai. Taigi „Niekieno vaikų“ iniciatyva sukurta tam, kad pasirūpintų tokiais likimo nuskriaustais vaikučiais iki 7 metukų.
Per kiek laiko bus nuspręsta, kad iš neatsakingų tėvų paimto vaiko laukia toliau, priklauso nuo situacijos – ji gali išsispręsti per keletą dienų, bet gali užtrukti ir ilgiau nei savaitę. Kai specialistai priima sprendimą, vaikai arba grįžta atgal į šeimą, arba būna atiduoti laikiniems globėjams.
Vilniuje iš tėvų paimti vaikai pristatomi į Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Antakalnyje Vaikų skyrių. Čia jie perrengiami, nuprausiami, patikrinama jų sveikata. Dauguma jų būna visiškai sveiki, tiesiog jie leidžia laiką ligoninėje tol, kol atsakingi specialistai nusprendžia, ar jie gali keliauti atgal į namus pas neatsakingai pasielgusius tėvus, ar ne.
Nuo birželio 1 d., kai ligoninėje Antakalnyje atsiranda toks vaikas, apie jį tuojau pranešama „Niekieno vaikų“ vadovams, o tie pasirūpina, kad per 2-3 val. pas vaiką atvyktų savanoris, kuris juo ir rūpinsis. Vėliau jį pakeis kitas savanoris, ir taip pasikeisdami jie bus su vaiku visą parą. Stengiamasi, kad vienu vaiku visą laiką rūpintųsi 3-4 savanoriai, nes per didelė žmonių kaita mažyliui nepatiktų. Jeigu vėliau ateina vaiko tėvai, savanoriai prisistato ir klausia, ar jiems reikės pagalbos.
Radinys gatvėje ir smėlio dėžėje
Per birželio mėnesį „Niekieno vaikai“ pasirūpino 11 mažylių, kurie ligoninėje visą laiką ar dalį jo būtų buvę vieni. Iš viso savanoriai su vaikais praleido 375 valandas, įskaitant 13 naktų. Iš tų 11 vaikučių tik vienas buvo vaikų namų auklėtinis, beje, gulėjęs ligoninėje du kartus per mėnesį, nes prie jo vis kimba peršalimo ligos. Visi kiti vaikai tėvus turėjo, tik daugelio jų šeimose situacija buvo sudėtinga.
Tarkim, vieną ligoninėje atsidūrusi vaiką žmonės rado vežimėlyje gatvėje, o kitą – smėlio dėžėje. Rūpestingi praeiviai dar kurį laiką laukė, tačiau metukų-dviejų amžiaus vaikučių taip niekam ir neprireikė. Tuomet žmonės paskambino pagalbos telefonu, ir mažyliai atsidūrė ligoninėje. Iš jos tėvams vaikų niekas lengvai neatiduotų – socialiniai darbuotojai domėjosi, ar tėvai geba tais vaikais tinkamai pasirūpinti.
Iš tiesų paaiškėjo, kad mergaitę vežimėlyje palikusi mama turi rimtų problemų ir vaiku tinkamai rūpintis nesugeba. Vienas vaikas iš jos jau buvo paimtas seniau, o po šio įvykio ir antrasis perduotas laikiniems globėjams.
Neretai vaikai į ligoninę patenka po to, kai kaimynai iškviečia policiją dėl triukšmo, o atvykus policijai paaiškėja, kad bute, kuriame yra ir mažametis vaikas, girtaujama, visi ten esantys žmonės neblaivūs ir tinkamai mažamečiu pasirūpinti niekas negali.
Gavus pinigų, vaikai neberūpi
Savanorės pastebėjo, kad praėjusį mėnesį vaikučių pabiro apie birželio 8-10 dieną, tai yra, tada, kai žmonėms buvo išmokėtos pašalpos ir atlyginimai.
Nerimą kelia tai, kad „niekieno vaikų“ gali daugėti dėl to, kad nuo liepos 1 d. Lietuvoje priimtas naujas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Iki jo įsigaliojimo vaikais, kol atsakingi darbuotojai aiškindavosi, ar jie gali grįžti pas tėvus, ar ne, galėdavo rūpintis seneliai ar tetos, o dabar jie giminėms nebus atiduodami – turės laiką leisti būtent ligoninėje.
Smagu, kad atsirado žmonių, norinčių padėti vaikučiams, kurie ligoninėje būna vieni. Visgi savanorė Evelina augina savo ketverių metų dukrytę ir dirba medicinos technika prekiaujančioje įmonėje, o Rasa augina dvi dukrytes, trimetę ir penkiametę, ir šiuo metu ieškosi darbo.
Ar joms nepritrūksta jėgų ir laiko rūpintis dar ir svetimais vaikais? Evelina sakė: „Tikrai ne, pastebėjau, kad dauguma savanorių – moterys, jau turinčios vaikų. Ko gero, būtent jos geriausiai supranta, kaip vaikučiams svarbu, kad mama nuolat būtų šalia, ir todėl labai atjaučia mažylius, kurie to nepatiria. Kai mano dukrytė buvo maža, man atrodė, kad visą dėmesį turiu skirti tik jai, tačiau jai paūgėjus ir išėjus į darželį pajutau, kad galiu skirti laiko ir kitoms prasmingoms veikloms. Kadangi dienos metu dirbu, nusprendžiau, kad galiu savanoriauti naktimis.“
Pirmąją naktį ligoninėje Evelina numigo nedaug, nes viskas buvo neįprasta. O kitomis naktimis jautėsi geriau – prie vaikučių atsikeldavo po kelis kartus, o juos apraminusi toliau miegodavo. Į namus grįždavo anksti, kol jos dukrytė dar miegodavo, taigi nesijautė ją skriaudžianti.
Rasa šiuo metu dienomis, kol jos vaikai darželyje, būna laisva. Nemažai savo laisvadienių praleido būtent savanoriaudama ligoninėje. Kartą joje praleido net 12 val. iš eilės. Visgi šitoks ilgas darbas (už kurį žmogus negauna jokio atlygio) gali ir nuvarginti, tad projekto vadovai pasistengs, kad ateityje vienam savanoriui ligoninėje nereikėtų leisti daugiau nei 6-8 val. iš eilės.
Tiek daug laiko savanoriauti Rasai teko dėl to, kad iniciatyvai startavus nebuvo tiksliai žinoma, kiek vienišų vaikų per mėnesį atsiduria ligoninėje. Tiksliau, medikai buvo minėję, kad tokių vaikų būna gal 3-5, o iš tiesų birželį jų buvo 11, ir, kaip jau minėta, šis skaičius po liepos 1 d. gali dar išaugti. Dėl to ir ieškoma naujų savanorių vilniečių, kurie rastų galimybę nors kelias valandas per savaitę skirti vaikučiams, kuriems labai reikia suaugusiųjų rūpesčio.
Stebisi, kad dirba nemokamai
Savanorė Rasa yra baigusi istoriją, tad darbą rasti jai sudėtinga. Pabuvusi ligoninėje su vaikais ji įsisvajojo, kad būtent su jais ir norėtų dirbti, tik abejoja, ar jai, neturinčiai pedagoginio išsilavinimo, kas nors tokį darbą duotų. „Tikiuosi, kad ir dirbdama galėsiu savanoriauti su vaikais ligoninėse, gal, kaip ir Evelina, pereisiu prie savanoriavimo naktimis. Jaučiu, kad ši veikla tikrai naudinga ir prasminga“, – sakė Rasa.
Beje, pradžioje seselės nustebusios savanorių klausinėjo, kodėl jos čia ir negi joms tikrai niekas nieko už tai nemoka.
Evelina sakė, kad dažnai iš pažįstamų girdi klausimą, ar jai neliūdna būti su likimo nuskriaustais vaikučiais. Tačiau ji liūdesio nejaučia, tiesiog galvoja, kaip gali būti naudinga vaikams, kol yra su jais.
Rasa pridūrė, jog matant, kad vaikas tuo metu pasijuto geriau, ir pats pasijunti geriau. Kai mažas vaikas tau šypsosi, ir pačiam norisi šypsotis. Viena mergytė per savaitę ligoninėje, prižiūrima savanorių, netgi pramoko vaikščioti.
Iki šiol savanorėms su visais vaikais kontaktą užmegzti sekėsi gerai, jie visi buvo linkę bendrauti, labai norėjo būti ant rankų. „Vienas pusės metukų berniukas net užmigęs ant rankų laikėsi manęs įsikibęs. Kai kietai įmigo ir bandžiau jį paguldyti į lovytę, jis tai pajuto ir vėl ėmė prašytis ant rankų, žodžiu, taip ir liko miegoti prie manęs“, – prisiminė Evelina.
Savanorės pastebėjo, kad daugelio kūdikių pakaušiai nugulėti, tarsi susiploję, kas ir rodo, kad vaikai socialinės rizikos šeimose retai imami ant rankų. Jie mažai verkia, nes neturi vilties, kad priėjęs suaugęs žmogus paims ant rankų. Tačiau vis tiek labai nori ant jų būti.
