Aurelija sakė: „Savo „projektą“ apibūdinčiau dvejopai. Viena vertus, nors ir nedaug, bet žmonėms padėjau. Kita vertus, norėjosi padėti jiems daugiau, bet pasijutau bejėgė.“ Dabar ji supranta, kad nebuvo tam, ką siūlė, pasiruošusi psichologiškai. Po kai kurių susitikimų su mamomis ji visiškai neturėdavo energijos.
Atsiliepusių į Aurelijos pasiūlymą feisbuke žmonių buvo labai daug. Ji sakė: „Mano tikslas buvo nemokamos auklės darbas, o išėjo taip, kad daugiau dirbau psichologe. Daug mamų man tiesiog išpasakodavo savo istorijas. Realiai tik keletui jų padėjau prižiūrėti vaikučius. Nežinau kodėl, bet kai kurios, pirmą kartą parašiusios, kad norės mano pagalbos, vėliau nieko neatrašė... Gal jos išsigando, gal pagalvojo, kad aš kokia aferistė.“
Aurelija pasakojo, kad pamatė, jos supratimu, baisią situaciją. Iki šiol nesusimąstydavo, kad aplinkui yra tiek daug nelaimingų mamų. Dar didesnė bėda ta, kad kai kurios jų net neprašo pagalbos, nors yra atsidūrusios jau prie kritinės ribos. Pavyzdžiui, moteris pagimdė antrą vaiką, kuris yra neįgalus, ją paliko vyras, kuris nemoka pinigų vaikų išlaikymui, o moteriai reikia mokėti paskolą už būstą. Ji jaučiasi taip blogai, kad pati net nesugeba paprašyti pagalbos (rašė panašiose situacijose atsidūrusių moterų draugės, o ne pačios likimo nuskriaustos moterys).
„Kartais man atrodo, kad kai kurioms moterims būna kaip toje patarlėje – nelaimė po vieną nevaikšto. Jei palieka vyras, tai dar ir vaikas serga kokia sunkia liga, dėl kurios mama negali dirbti, ar pan. O kai kuriais atvejais mamos tiesiog nemoka priimti pagalbos“, – pasakojo moteris.
Ji pridūrė susidūrusi ir su labai daug gerų žmonių, kurie tiesiog rašė jai gražius žodžius už tai, kad ji pasisiūlė padėti toms, kurioms sunku. Kai kurie, per Aureliją sužinoję, kokiai moteriai tikrai reikia finansinės pagalbos, jai ją ir pasiūlė.
Buvo ir piktų žmonių, kuriems būtinai reikėjo pakomentuoti, kokia Aurelija nenormali, kad dėl to, jog ji siūlo pagalbą kitiems vaikams, nukentės jos pačios vaikai ir pan. „Man rodos, tie pikti žmonės yra tiesiog nelaimingi ir meilės stokojantys. Jiems sunku patikėti faktu, kad kažkas daro gerus darbus nemokamai“, – svarstė Aurelija.
Be to, ji pastebėjo, kad ji tokia tikrai ne viena – yra daug daugiau žmonių, sutinkančių teikti įvairiausias nemokamas paslaugas, bet reikėtų, kad kažkas sukurtų juos vienijančią organizaciją ar kažką panašaus. Pati Aurelija sulaukė pasiūlymų kurti tokią organizaciją ir rašyti projektą, kad gautų finansavimą, tačiau ji nesijaučia esanti gera vadybininkė. Ji mielai būtų tokios organizacijos nare, bet ne organizatore.
„Nežinau, ar dar kartą kartočiau tokį sumanymą. Nebent rasčiau draugę psichologę, kuri kartu eitų klausytis liūdnų mamų istorijų, o aš tik prižiūrėčiau vaikučius“, – lūdnai nusišypsojo pedagogė.
Pati Aurelija augina septynmetį sūnų ir dvylikametę dukrą. Ji sakosi per šį savo eksperimentą padariusi išvadą, kad nuo mažų dienų reikia mokyti vaikus teikti pagalbą, savanoriauti, skatinti jų empatiškumą. Taip pat reikia juos mokyti ir priimti pagalbą. Kai kada būname per daug išdidūs ir nepriimame pagalbos, nors jos ir labai reikia.
„Reikia mokyti vaikus ne tik imti iš šio pasaulio, bet kartu jam ir duoti. Dažniausiai davimas daro žmones laimingesnius nei ėmimas“, – sakė Aurelija.
