„Visi už vieną, vienas už visus“: mokytis išgyventi įvairiomis sąlygomis

Ar kas nors, pamatęs su palapinėmis iškylaujančius ar uolomis kopinėjančius vaikus, galėtų pagalvoti, kad šie vaikai – kitokie, turintys intelekto sutrikimų? „Erasmus+“ projekto „Visi už vieną, vienas už visus“ koordinatorė, Kauno Jono Laužiko mokyklos anglų kalbos ir tikybos mokytoja Raminta Kruopytė sako, kad projekte dalyvaujantys moksleiviai iš tikrųjų atskleidė netikėtų talentų, ėmė pasitikėti savimi, įgijo įvairiausių naujų įgūdžių ir kompetencijų.

 Projekto „Visi už vieną, vienas už visus“ dalyviai mokėsi gaminti aitvarus.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Projekto „Visi už vieną, vienas už visus“ dalyviai mokėsi gaminti aitvarus.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Kopinėti Vokietijoje Ith kalnų uolomis buvo tikras išbandymas.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Kopinėti Vokietijoje Ith kalnų uolomis buvo tikras išbandymas.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Kopinėti Vokietijoje Ith kalnų uolomis buvo tikras išbandymas.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Kopinėti Vokietijoje Ith kalnų uolomis buvo tikras išbandymas.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Kopinėti Vokietijoje Ith kalnų uolomis buvo tikras išbandymas.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Kopinėti Vokietijoje Ith kalnų uolomis buvo tikras išbandymas.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Kopinėti Vokietijoje Ith kalnų uolomis buvo tikras išbandymas.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Kopinėti Vokietijoje Ith kalnų uolomis buvo tikras išbandymas.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Kopinėti Vokietijoje Ith kalnų uolomis buvo tikras išbandymas.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Kopinėti Vokietijoje Ith kalnų uolomis buvo tikras išbandymas.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Kopinėti Vokietijoje Ith kalnų uolomis buvo tikras išbandymas.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Kopinėti Vokietijoje Ith kalnų uolomis buvo tikras išbandymas.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Kopinėti Vokietijoje Ith kalnų uolomis buvo tikras išbandymas.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Kopinėti Vokietijoje Ith kalnų uolomis buvo tikras išbandymas.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Išsiruošę palandžioti po urvus.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Išsiruošę palandžioti po urvus.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Išsiruošę palandžioti po urvus.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Išsiruošę palandžioti po urvus.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Išsiruošę palandžioti po urvus.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Išsiruošę palandžioti po urvus.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Išsiruošę palandžioti po urvus.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Išsiruošę palandžioti po urvus.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Anglijoje visiems patiko kopinėti laipynėmis.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Anglijoje visiems patiko kopinėti laipynėmis.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Anglijoje visiems patiko kopinėti laipynėmis.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Anglijoje visiems patiko kopinėti laipynėmis.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Anglijoje visiems patiko kopinėti laipynėmis.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Anglijoje visiems patiko kopinėti laipynėmis.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Teko paragauti netgi džiovintų kirminų.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Teko paragauti netgi džiovintų kirminų.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Teko paragauti netgi džiovintų kirminų.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Teko paragauti netgi džiovintų kirminų.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Teko paragauti netgi džiovintų kirminų.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Teko paragauti netgi džiovintų kirminų.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Iš medžio pliauskos pasidarė po kuoką, kurios reikėjo medžio dirbiniams gaminti.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Iš medžio pliauskos pasidarė po kuoką, kurios reikėjo medžio dirbiniams gaminti.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Ar pavyks įskelti žiežirbą?<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Ar pavyks įskelti žiežirbą?<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Lauže kepti zefyrai patiko visiems.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Lauže kepti zefyrai patiko visiems.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 „Miško pamokose“ Anglijoje reikėjo drąsos ir ištvermės.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 „Miško pamokose“ Anglijoje reikėjo drąsos ir ištvermės.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 „Miško pamokose“ Anglijoje reikėjo drąsos ir ištvermės.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 „Miško pamokose“ Anglijoje reikėjo drąsos ir ištvermės.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 „Miško pamokose“ Anglijoje reikėjo drąsos ir ištvermės.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 „Miško pamokose“ Anglijoje reikėjo drąsos ir ištvermės.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Po aktyvių užsiėmimų – soti vakarienė.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Po aktyvių užsiėmimų – soti vakarienė.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Projekto „Visi už vieną, vienas už visus“ dalyviai mokėsi gaminti aitvarus.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Projekto „Visi už vieną, vienas už visus“ dalyviai mokėsi gaminti aitvarus.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Projekto „Visi už vieną, vienas už visus“ dalyviai mokėsi gaminti aitvarus.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Projekto „Visi už vieną, vienas už visus“ dalyviai mokėsi gaminti aitvarus.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Mokytojų komanda pirmajame projekto susitikime Vokietijoje 2017 metų pabaigoje.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
 Mokytojų komanda pirmajame projekto susitikime Vokietijoje 2017 metų pabaigoje.<br> Kauno Jono Laužiko mokyklos archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (28)

Sigita Inčiūrienė

Nov 9, 2018, 11:00 AM, atnaujinta Nov 9, 2018, 11:33 AM

Sujungė keturias mokyklas

Projektas sujungė keturias Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Slovakijos ir Lietuvos specialiąsias mokyklas, kuriose ugdomi intelekto sutrikimų turintys vaikai ir jaunuoliai. Projekto dalyviai – 12–18 metų moksleiviai su savo mokytojais keturias savaites keturiais skirtingais metų lakais praleis skirtingose lauko aplinkose.

Kiekviena projekte dalyvaujanti mokykla turi savų ypatumų. Pavyzdžiui, Vokietijoje, Hamelne, įsikūrusioje Heinrich-Kielhorn-Schule ugdomi ir kompleksinę negalią turintys mokiniai, partnerėje iš Slovakijos, Prešovo miesto, privačioje Sukromna spojena škola mokosi tik autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai. Jungtinėje Karalystėje, Hartlepule, veikianti specialioji mokykla Catcote Academy turi ypatingą statusą – finansavimą gauna tiesiai iš šalies Vyriausybės.

Jau įvyko du projekto etapai: birželį jo dalyviai su palapinėmis iškylavo Vokietijos kalnuose, kur kopinėjo uolomis ir lankėsi kalnų urvuose, o rugsėjį susitiko Anglijoje – dalyvavo miško mokykloje ir lauko veiklose, kurias organizavo „Carlton Lodge Activity“ centras. Kitų metų vasario pradžioje projekto dalyviai susitiks Slovakijoje – slidinės Tatrų kalnuose.

Pasak R. Kruopytės, kauniečiai projekte atsirado Vokietijoje dirbančios lietuvės dėka. „Prieš porą metų mus susirado specialioji pedagogė Birutė ir pakvietė bendradarbiauti. Ji buvo pas mus atvažiavusi įsitikinti, ar esame rimti partneriai, ir prisipažino ieškojusi partnerių Lietuvoje, nes labai norėjo savo mokinius nuvežti į Nidą“, – šypsosi Raminta.

Išvyka į Nidą jau suplanuota, ji vainikuos projekto pabaigą kitų metų birželį.

Kopinėti kalnuose – ne kiekvienam

Pirmasis projekto etapas vyko Vokietijoje. „Projekto partneriai vokiečiai jau dešimt metų savo moksleivius veža į kalnus. Du mokyklos mokytojai yra alpinistai, vienas jų – net alpinizmo instruktorius. Tad vaikai vežami į kalnus, kur laipioja uolomis, lenda į urvus, žinoma, su žibintais, šalmais, visomis kitomis apsaugomis, pagal visus alpinizmo reikalavimus. Kolegos pastebėjo, kad tai puiki terapija, taip ugdoma vaikų savivertė, įgūdžiai. Turėjom progą tuo įsitikinti ir mes“, – pasakoja pašnekovė.

Vis dėlto ar tokie žygiai neįgaliems vaikams nėra pernelyg sudėtingi? „Sudėtingi net ir sveikiems, – pripažįsta Raminta. – Mano kolegė kopti neišdrįso. Aš pati esu aštrių pojūčių mėgėja, mėgstu kopinėti, bet ir slystelėjau, ir mėlynę įsigijau. O viena mūsų mokinukė, turinti Dauno sindromą, įkopė net į uolos viršūnę, nors iki tol buvo kopinėjusi tik laipiojimo centre „Miegantys drambliai“. Tiesa, kur buvo sunkiau, instruktorius padėjo, pamokė. Kitą mūsiškį keturiolikmetį projekto dalyviai praminė kalnų ožiuku – taip vikriai jis po uolas laipiojo.“

Į Vokietiją vyko du mokyklos mokytojai ir keturi moksleiviai. Pasak koordinatorės, kiekvieną kartą vaikai labai atsakingai atrenkami: tokiose veiklose gali dalyvauti tik neturintys stiprių sveikatos sutrikimų, pavyzdžiui, nepatiriantys epilepsijos priepuolių. Be to, vaikai turi būti pakankamai socialūs, nes projekte tenka bendrauti su gana dideliu būriu žmonių. Taip pat svarbu, kad vaiko tėvai ar globėjai galėtų suruošti vaiką – juk reikia įvairių dokumentų, leidimų. „Mokykloje turim 170 vaikų, ir kelionės grupę sukomplektuoti visada nelengva“, – sako R. Kruopytė.

Vokietijoje projekto dalyviai kelias dienas gyveno palapinėse. Vaikai patys jas statė, rinko šakas laužui, mokėsi jį užkurti, visi kartu ruošė valgį, plovė indus. „Iš viso buvo apie trisdešimt žmonių, tad maisto gaminti reikėjo daug. Kasdien valgėm salotas, todėl vaikams teko pjaustyti daug daržovių – salotų, paprikų, agurkų, pomidorų. Peiliai buvo aštrūs, teko prižiūrėti, kad neįsipjautų“, – pasakoja pašnekovė.

Iš ryto stovyklautojai valgė sausus pusryčius ir sumuštinius, kuriuos kiekvienas turėjo pats susitepti. Ruošiantis į žygį taip pat kiekvienas turėjo pasiruošti sumuštinių ir įsidėti į dėžutę. Raminta prisimena, kad vienas keturiolikmetis nenorėjo teptis sumuštinio, sakydavo, kad nėra alkanas, todėl reikėdavo aiškinti, kad sumuštinio reikės vėliau, kai išalks.

R. Kruopytė prisipažįsta kelionėje suvokusi, ką reiškia tokių vaikų priežiūra: „Supratau, kad turim žemai lenktis neįgalius vaikus auginantiems tėvams, nes tokius vaikus reikia prižiūrėti 24 valandas per parą: turi sužiūrėti, ar pavalgęs, ar į tualetą nuėjo, ar grįžo – priežiūra niekad nesibaigia.“

Vakarus stovyklautojai leisdavo kartu. Dvi Ramintos grupės mokinės – 12 ir 16 metų mergaitės pasiimdavo gitarą, net koncertą visiems surengė – vyresnioji grojo, ir abi kartu dainavo „Žemyn upe“. „Tas grojimas toks – stygas užgauna, ir išeina ritmas, bet kaip nuoširdžiai mergaitės tą dainą traukė! Ir sakyk, kad jos nemoka. Gal ne taip, kaip geriausi muzikantai, bet vis tiek puikiai moka. Aš net norėjau pasiūlyti straipsnio pavadinimą „Kitokie, bet ne prastesni“, – šypsosi pašnekovė.

Kaip išgyventi miške

Rugsėjį projekto dalyviai susitiko Anglijoje, kur vyko „Miško mokykla“. Projekte dalyvaujanti specialioji mokykla vaikams organizuoja „miško pamokas“ – prie mokyklos esančiame miškelyje vaikai mokosi palapinę pasistatyti, laužą uždegti ir užgesinti. „Jie ten net kirminus valgo. Ir aš ragavau, visai skanu, – pasakoja Raminta ir skuba nuraminti. – Nieko baisaus, tie kirminai džiovinti, iš parduotuvės, panašūs į traškučius. Bet tai vaikams turbūt irgi pamoka, kaip išgyventi gamtoje.“

„Miško mokykloje“ vaikai mokėsi, kaip ugnį įkurti be degtukų, tik su titnagu, virvutėmis ir gintaro drožlėmis. „Nors ugnies įkurti nepavyko, vis dėlto titnagas įkaito, net dūmai pasirodė“, – prisimena koordinatorė.

Projekto dalyviai taip pat mokėsi daryti dirbinius iš medžio – visi gavo peiliukus, pirštines, buvo paaiškinta, kaip laikyti instrumentus, kokių taisyklių laikytis, kad nesusižeistum. Visi iš medžio pliauskos pasidarė po kuoką, kurios reikėjo medžio dirbiniams gaminti. Vienas berniukas savo pasidarytą kuoką net norėjo parsigabenti į Lietuvą, bet po bagažo patikros su ja teko atsisveikinti – pasirodo, tai šaltasis ginklas. Deja, teko palikti ir lanką, kurį pats buvo pasigaminęs.

Stovyklautojai buvo išsidrožę lazdeles, ant jų movė zefyrus, kuriuos kepė lauže. Beje, panašias lazdeles naudojo ir stovyklaudami Vokietijoje, tik ant jų kepė ne zefyrus, o bandeles – mokytojos pagamino mielinės tešlos, iš kurios suformuotas bandeles tereikėjo užmauti ant lazdelių ir kantriai kepti žarijose. „Paprasta mielinė tešla, o tokia skani, išsipūtusi bandelė“, – neatsistebi mokytoja ir priduria, kad hiperaktyvesniems vaikams tai vis dėlto buvo kantrybės išbandymas. Vienam iš kauniečių grupės taip ir nepavyko pasigaminti skanėsto – berniukas negalėjo išbūti nepasijudinęs, su kitais nepabendravęs.

Kaip vaikams iš skirtingų šalių pavykdavo susišnekėti? „Jie vienas kitą nesunkiai suprasdavo, – tikina pašnekovė. – Vaikai juk neklausia – jiems įdomu, eina ir spardo kartu kamuolį. Tada nereikia jokios kalbos, žaidimų kalbą visi supranta.“

Vis dėlto kai kurie vaikai nustebino savo mokytojus. „Vienas mūsiškis, turintis bendravimo sunkumų dėl sutrikusios kalbos, prisėdęs prie stalo žaidimą žaidžiančių slovakų, pats perprato taisykles ir puikiausiai žaidė tikrai sudėtingą žaidimą. O kitas mokinukas sugebėjo net ir panelę susirasti ir „I love you“ pasakyti“, – šypsodamasi pasakoja mokytoja.

Pamokos – ir mokytojams

R. Kruopytė sako, kad dalyvauti tokiame projekte labai naudinga ir mokytojams – galima pamatyti, kaip dirbama skirtingose mokyklose, palyginti su savo, pasimokyti iš kolegų.

Raminta sako, kad jai labai rūpėjo sužinoti, kaip kitose šalyse vyksta integracijos procesai: „Lietuvoje prasidėjo kalbos, kad specialiųjų mokyklų nebereikia, visi vaikai turi lankyti bendrojo ugdymo mokyklas. Buvo įdomu sužinoti, kaip tie procesai vyksta kitose šalyse.“ Kolegos vokiečiai papasakojo, kad tėvai gali rinktis, kokioje mokykloje mokysis jų vaikas – jei tėvai nori, vaiką leidžia į paprastą mokyklą, ten jis mokosi specializuotoje tokiems vaikams skirtoje klasėje, padedant specialiesiems pedagogams, taip pat yra galimybė vaiką leisti ir į specialiąją mokyklą.

Stebint kolegų darbą Anglijoje, Ramintai susidarė įspūdis, kad ten mokytojai nestresuoja, neskuba. „Pavyzdžiui, per žemės ūkio pamoką vaikai mokėsi į vazonėlius sodinti gėlių sodinukus. Padirbę 15 minučių, mokiniai susitvarko darbo vietą, tada yra pertraukėlė, mokiniai eina atsigerti sulčių. Grįžę vėl turi užsiėmimą – išmeta šiukšles. Mokytojai visą procesą fotografuoja, taip atsiskaito, ko vaikai per pamoką išmoko, rašyti popierinių ataskaitų nereikia. Išmoko vaikas šiukšles išmesti į konteinerį – štai ir veikla“, – pasakoja pašnekovė.

Didelį įspūdį lietuviams padarė, kaip projekte dalyvaujančioje Anglijos mokykloje rūpinamasi mokinių ateitimi, tolimesne socialine integracija. Mokykla turi savo kavinę, kurioje mokinys gali įgyti darbo įgūdžių. „Kai pavalgėme, vežimėliu judantis vaikinukas, padedant socialinei darbuotojai, nurinko mūsų indus. Baigę mokyklą mokiniai gauna rekomendacijas, kad atliko praktiką ir gali dirbti kavinėje panašų darbą, mokykla net tarpininkauja įsidarbinant. Toje kavinėje jie net šiek tiek pinigų užsidirba“, – įspūdžiais dalijasi koordinatorė.

Mokykla turi dar ir dirbtuves, kur spausdinami piešiniai ant marškinėlių. Ten mokiniai taip pat įgauna įgūdžių, kurių prireiks ateityje. Žinoma, dėl proto negalios ne visi šimtu procentų gali integruotis, bet visi laimingi, kad dirba ir užsidirba šiek tiek pinigų.

Didelį įspūdį padarė ir tai, kad mokykla netgi turi savo namą, kur vaikai mokosi, kaip tvarkyti buitį: kaip valyti tualetą, tvarkyti miegamąjį, gaminti valgį. „Savo mokykloje turim kabinetą, kuriame įrengta virtuvė, o ten yra tikra virtuvė tikrame name. Visur iškabintos taisyklės, kurios pateiktos labai pozityviai, pavyzdžiui, „Jei sutvarkysi virtuvę, ją rasi švarią“, – nenustoja stebėtis pašnekovė.

Lygindama aplankytas partnerių mokyklas Anglijoje ir Vokietijoje, R. Kruopytė pripažįsta, kad anglai pažangesni, labiau aprūpinti šiuolaikinėmis technologijomis. Vis dėlto Vokietijoje daugiau personalo – pavyzdžiui, kiekvienas mokinys autistas ten turi asmeninį asistentą, o jei vaikas turi didesnių sveikatos problemų, pavyzdžiui, epilepsiją, jis netgi turi savo asmeninę medicinos seserį.

R. Kruopytė neabejoja, kad gerų įspūdžių projekto dalyviai patirs ir Lietuvoje. „Orientuosimės į veiklas vandenyje. Bandysime pasigaminti valteles iš medžio žievių, meškeriosim, virsim žuvienę, rinksim gintarus, plauksim laivu į Ventės ragą. Tikimės, kad pavyks visus planus įgyvendinti“, – baigia pokalbį projekto koordinatorė.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.