Vaikai bijo pasakoti apie patirtą smurtą
Paramos vaikams centro psichologė, programos „Vaikystė be smurto“ vadovė Ieva Daniūnaitė pabrėžia, kad smurtas gali būti vienkartinis veiksmas, pavyzdžiui, supurtymas ar pliaukštelėjimas, siekiant, kad vaikas paklustų. Taip pat tai gali būti nuolatinis elgesys su vaiku, kaip antai seksualinis išnaudojimas, nepriežiūra, emocinis kankinimas.
Vaikai patys retai kalba apie patirtą skriaudą, dažnai jie gali nesuprasti, koks suaugusiųjų elgesys nėra tinkamas, jie jaučiasi kalti, yra įbauginti, gėdijasi, nežino, kam ir kokiais žodžiais galėtų apie tai papasakoti, bijo, kad niekas jais nepatikės.
„Specialistai, dirbantys su vaikais, dažnai yra pirmieji žmonės, galintys pastebėti prievartos požymius ir sustabdyti smurtą. Tačiau labai svarbu būti dėmesingiems ir nenumoti ranka į vaiko siunčiamus signalus. Žinodami, į kokius ženklus ir kaip reikėtų reaguoti, švietimo įstaigų darbuotojai gali padėti nustatyti ne vieną smurto atvejį“, – sako socialinės iniciatyvos „Pasibelsk“ koordinatorė Andželika Rusteikienė.
Požymiai, į kuriuos svarbu reaguoti
Pasak psichologės I. Daniūnaitės, fizinį smurtą galima įtarti pastebėjus rankos, virvės, sugriebimo ar panašios formos mėlynes ar žymes, kraujosruvas, įdrėskimus, randus, kurių atsiradimą vaikui sunku paaiškinti. Seksualinę prievartą išduoda netikėtai pasikeitęs vaiko elgesys: atsiradusi konkrečios vietos ar žmonių baimė, neįprasti seksualizuoti veiksmai.
Imtis veiksmų labai svarbu ir pastebėjus nepriežiūros požymių, kai vaikas nuolat dėvi netinkamus drabužius, dažnai yra apatiškas, mieguistas, alkanas, sunkiai sukaupia dėmesį. Taip pat būtina reaguoti, jeigu vaiką iš darželio, mokyklos ar būrelio pasiimantys suaugusieji dažnai keičiasi, jie yra mažai pažįstami su vaiku dirbančiam specialistui arba neblaivūs.
Emociškai žalojamas vaikas gali pradėti mikčioti, nevalingai šlapintis, nepasitikėti savimi, rodyti perdėtą nuolankumą suaugusiajam ar tapti pasyvus. Psichologė I. Daniūnaitė atkreipia dėmesį į tai, kad emociškai vaikus skriaudžiantys tėvai dažnai laido tokias replikas: „Tai ką tu čia nupiešei? Ir į ką gi čia panašu, turbūt net pats neatspėtum!“, „Štai kaip normalūs vaikai susideda daiktus spintelėje...“.
Įtarus smurtą ar sužinojus apie jį, būtina kreiptis tik į specialistus
Įtarus, kad vaikas patiria smurtą, psichologė I. Daniūnaitė pataria stebėti ir fiksuoti konkretų vaiko elgesį, savijautą ar žodžius, tačiau reikėtų vengti apibendrintų vertinimų.
Jeigu vaikas užsiminė ar atvirai papasakojo, kad patiria smurtą, išklausykite, bet netardykite – išsiaiškinti padėtį turėtų policijos pareigūnai ir vaiko teisių apsaugos specialistai. Svarbu vaiku neabejoti ir vengti komentarų, kurie parodytų, kad juo netikite: „Ar tikrai taip buvo?“, „Greičiausiai knygoj perskaitei, o gal filmą matei?“ Labai svarbu neneigti to, ką išgirdote, kad ir kaip sunku būtų tuo patikėti. Paaiškinkite vaikui, kokių veiksmų imsitės – pasitarsite su kitais specialistais, ką daryti, kad daugiau jo neskriaustų.
Pasak psichologės I. Daniūnaitės, dažniausiai vaikas smurtą patiria šeimoje ar jam artimoje aplinkoje, todėl svarbu apgalvoti savo veiksmus ir užtikrinti vaiko saugumą, suteikti reikalingą pagalbą jam ir jo šeimai.
Iškilus klausimams, pasitarkite su vaiko teisių apsaugos ar kitais šios srities specialistais. Surinkę informaciją, pagrindžiančią jūsų įtarimus apie smurtą artimoje aplinkoje, informuokite policijos pareigūnus ar vaiko teisių apsaugos skyrių savivaldybėje.
Socialinės iniciatyvos „Pasibelsk“ iniciatoriai ragina kiekvieną nerimą keliančią situaciją vertinti rimtai ir atsakingai. Kilus klausimams, nebijokite pasitarti su patyrusiais kolegomis, o esant rimtam pavojui skambinkite trumpuoju numeriu 112.
